"Lietuvos ryto" viražai: dėl ko lėkdavo M. Nicola pirmtakų galvos? (straipsnis)

18 egzistencijos metų – 21 treneris. Tai – neatsiejama nuo 1997-ųjų egzistuojančios Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos istorijos dalis. Dažni trenerių keitimai – įprasta praktika sostinės klube, todėl faktas, kad bendros kalbos su kolektyvu niekaip nerandantis Marcelo Nicola vis dar dirba Vilniuje, negali nestebinti.

Portalas Krepšinis.lt prisimena, dėl kokių, neretai paradoksalių, priežasčių „Lietuvos ryto“ trenerių galvos per pasarąjį dešimtmetį lėkdavo gerokai anksčiau.

Skaičiuojant nuo 2005-ųjų, pilną sezoną ar daugiau „Lietuvos ryto“ klube išdirbti pavyko tik trims krepšinio specialistams. Jais tapo Aleksandras Trifunovičius (2007-2008 m.), Rimas Kurtinaitis (2008-2010 m.) ir Aleksandras Džikičius (2011-2012 m.). Prie visą sezoną dirbusių specialistų galima priskirti ir Neveną Spahiją. 2005-2006 m. sezonui komandą rengė ne kroatas, tačiau rugsėjo mėnesį stojęs prie komandos vairo jis išdirbo iki pat pavasario pabaigos. Daugelis trumpai Vilniuje komandą treniravusių specialistų „prisidirbti“ spėjo kur kas mažiau nei 44-erių M. Nicola.

Vlade Djurovičius („Lietuvos ryto“ treneris nuo 2004 m. birželio 3 d. iki 2005 m. sausio 28 d.).

Iš Serbijos atvykęs rūstaus įvaizdžio ūsuotis buvo pirmasis treneris užsienietis, stojęs prie „Lietuvos ryto“ komandos vairo, tačiau ilgai sostinėje užsibūti šiam krepšinio specialistui nepavyko.

Keliasdešimt treniruotų komandų dar iki atvykimo į Vilnių pakeitęs V. Djurovičius labiausiai pasižymėjo nevaldomomis emocijomis greta atsarginių suolo, tačiau norimų rezultatų tai nedavė.

Krepšinio užkulisiuose buvo kalbama kad V. Djurovičius mėgdavo lankytis lošimo namuose, pro pirštus žiūrėjo į treniruotes, todėl sausio pradžioje tuometinis klubo direktorius Jonas Vainauskas pareiškė, kad su serbu išsiskiriama „abipusiu susitarimu“.

Tomo Mahoričius (2005 m. sausio 28 d. – 2005 m. rugsėjo 21 d.).

V. Djurovičių poste labai sėkmingai pakeitė Tomo Mahoričius, pirmą kartą „Lietuvos ryto“ istorijoje su komanda sugebėjęs laimėti ULEB taurę ir kelialapį į Eurolygą. Visgi LKL finale pergalingų emocijų apakinti „Lietuvos ryto“ krepšininkai patyrė fiasko – 0-4 nusileido principiniam varžovui Kauno „Žalgiriui“.

Nors T. Mahoričius oficialiu komandos treneriu liko ir per vasarą, rudenį kilo didelis skandalas.

„Norėdamas tęsti karjerą, turiu išsigydyti seną negalią“, – klubas tuomet citavo slovėną, nurodydamas, kad trenerį kamuoja „nugaros skausmai“.

T. Mahoričius tvirtino esantis sveikas, tačiau su Vilniumi buvo priverstas atsisveikinti. Vėliau pasiekti kompensaciją jam pavyko teisiniais metodais – jis prieš „Lietuvos rytą“ laimėjo bylą Šveicarijos sporto arbitražo teisme.

T. Mahoričių prie „Lietuvos ryto“ vairo pakeitė N. Spahija. Po sėkmingo debiuto Eurolygoje ir pergalės LKL čempionate jis pakėlė sparnus į Tel Avivo „Maccabi“.

Sharonas Druckeris (2006 m. liepos 7 d. – 2006 m. lapkričio 16 d. )

Nors „Lietuvos rytas“ sezoną pradėjo iš tiesų prastai, klubas rado kitą, pakankamai juokingą priežastį atleisti krepšinio specialistui iš Izraelio. Sh. Druckeris buvo apkaltintas tuo, kad...ant suolo yra laikomas brangiai klubui kainavęs vidurio puolėjas Eurelijus Žukauskas.

Žydas piktinosi, tačiau jam teko atsisveikinti su Vilniumi, o netrukus prasidėjo nusivylusio trenerio inicijuotas, tačiau naudos jam neatnešęs teismų maratonas.

Zmago Sagadinas (2006 m. lapkričio 16 d. – 2007 m. vasario 13 d.) Dar neišvykus Sh. Druckeriui klubas pamainą jam jau buvo radęs. Ja tapo griežtumu pagarsėjęs slovėnas Zmago Sagadinas, savo laiku Liublianos „Olimpija“ klube be skrupulų vaikęs ir Šarūną Jasikevičių.

Atvykęs į Vilnių slovėnas ėmėsi kietos rankos politikos ir sugebėjo pasiekti, kad „Lietuvos rytas“ atleistų prastai žaidusį legionierių Andre Emmetą. Visgi neilgai trukus krepšinio specialistas netikėtai buvo atleistas ir pats. Nors komandą pavyko išvesti į Europos taurės ketvirtfinalį,

„Lietuvos ryto“ vadovams to buvo maža. „Z. Sagadino efektas buvo pernelyg trumpalaikis“, – tuomet skelbė klubo atstovai, o į Vilnių jau skrido serbas A. Trifunovičius.

Aleksandras Trifunovičius (2007 m. vasario 13 d. – 2008 m. gegužės 28 d. ir 2010 m. spalio 11 d. – 2011 m. balandžio 11 d.)

A. Trifunovičius – treneris, prie „Lietuvos ryto“ vairo stovėjęs keletą kartų. Nors pirmasis serbo vizitas Vilniuje užsitęsė, titulų komandai iškovoti nepavyko: 2007 m. pralaimėtas ir ULEB taurės finalas, ir LKL finalas, o 2008-ųjų pavasarį „Žalgiriui“ prilygti taip pat nepavyko. Tąsyk poste serbą pakankamai logiškai pakeitė Antanas Sireika.

Antrą sykį į Vilnių A. Trifunovičius sugrįžo 2010-ųjų rudenį, tačiau sėkmė jam ir vėl nesišypsojo. Po pralaimėjimo „Žalgiriui“ Baltijos krepšinio lygos finale serbas buvo išsiųstas namo, motyvuojant prastu komandos žaidimu.

Antanas Sireika (2008 m. gegužės 28 d. – 2008 m. gruodžio 7 d.)

2003-iaisiais Lietuvos rinktinę iki Europos čempionato aukso atvedusio trenerio atvykimas dirbti į Vilnių buvo sutiktas viltingai. A. Sireika su „Lietuvos rytu“ pasirašė sutartį pagal formulę 1+2, tačiau „neištempė“ net iki Naujųjų. Po pralaimėjimo Gran Kanarijos ekipai Europos taurėje ir „Žalgiriui“ – LKL čempionate, oficialiai paskelbta, kad A. Sireika savo noru traukiasi iš užimamo posto.

Neoficialiais duomenimis, strategą priimti tokį sprendimą įkalbėjo klubo direktorius J. Vainauskas.

Rimas Kurtinaitis (2008 m. gruodžio 8 d. – 2010 m. gegužės 31 d.)

R. Kurtinaičiui dirbant „Lietuvos ryte“, sostinės komanda paskutinį kartą galėjo pelnytai vadintis „stipriausia šalyje“. Tačiau du Lietuvos čempionų titulai, pergalė 2009-ųjų Europos taurėje ir sugrįžimas į Eurolygą neįtiko klubo prezidentui Gedvydui Vainauskui, priėmusiam bene nelogiškiausią sprendimą per visą Lietuvos klubinio krepšinio istoriją.

Nors po pergalės 2010-ųjų LKL čempionate R. Kurtinaitis ant Vilniaus Rotušės laiptų kalbėdamas su žurnalistais dėliojo naujo sezono planus, G. Vainausko galvoje jau buvo gimęs kitas planas. Treneriui nuėjus į šalį, prezidentas paskelbė, jog „Lietuvos rytas“ su R. Kurtinaičiu išsiskiria „abipusiu susitarimu“.

„Sporte permainų reikia visada. Jei žmogus pasiekė tiek pergalių, tai yra puikus pagrindas pasikeisti tiek mums, tiek treneriui“, – tąsyk dėstė G. Vainauskas, į Vilnių pasikvietęs kroatą Draženą Anzulovičių.

Draženas Anzulovičius (2010 m. gegužės 31 d. – 2010 m. spalio 08 d.)

Kroato atvykimas į Vilnių tapo visišku fiasko ir simboliškai tarsi išpranašavo tolesnį „Lietuvos ryto“ kursą. Pralaimėjimas Tartu „Rock“ ekipai ikisezoninės Baltijos krepšinio lygos taurės finale ir tolesnis prastas žaidimas lėmė, kad D. Anzulovičius „dėl prastų rezultatų“ Vilnių paliko oficialiam sezonui dar neprasidėjus. Jį pakeitė A. Trifunovičius, kurio likimą sostinėje aptarėme jau anksčiau.

Darius Maskoliūnas (2011 m. balandžio 11 d. – 2011 m. gegužės 29 d., 2012 m. spalio 12 d. – 2013 m. kovo 20 d.)

D. Maskoliūnas „Lietuvos ryto“ stratego soste spėjo pasėdėti du kartus. Abu kartus – nesėkmingai. Pirmą sykį treneris komandos vairą perėmė iš A. Trifunovičiaus, o antrąjį – iš Aleksandro Džikičiaus, iš kurio jis jį vėliau ir vėl susigrąžino.

Visgi abu kartus „pakaitiniam“ strategui sėkmė nesišypsojo. 2011 m. LKL finalas „Žalgiriui“ pralaimėtas 1-4, o 2012-aisiais sezono užbaigti net nepavyko – ne tokią jau šiltą vietą D. Maskoliūnas užleido Dirkui Bauermannui.

Aleksandras Džikičius (2011 m. gegužės 29 d. – 2012 m. spalio 12 d.).

Serbo A. Džikičiaus „valdymo“ metai Vilniuje spėjo apaugti legendomis. Žmogus, pagarsėjęs fraze „šios rungtynės nebuvo pačios svarbiausios“, savo komandoje turėjo ir patį Joną Valančiūną, tačiau skambiausia jo pergale su sostinės komanda galima laikyti trečiąją vietą 2011-ųjų VTB Vieningosios lygos pirmenybėse.

LKL finale beviltiškai 0-3 pralaimėta „Žalgiriui“, o fiasko tęsėsi ir 2012-ųjų sezono starte, kuomet po kelių skambių antausių iš eilės „Lietuvos ryto“ vadovų kantrybė trūko.

„Žaidimas netenkino nei klubo vadovų, nei sirgalių, nei rėmėjų. Atvirai pasikalbėję nusprendėme pasukti skirtingais keliais“, – tąsyk informavo klubas.

Dirkas Bauermannas (2013 m. kovo 20 d. – 2013 m. gruodžio 9 d.)

Puikią reputaciją Europos krepšinio pasaulyje turintis vokietis į Lietuvą atvyko su pažadu įvesti tvarką chaotišką krepšinį demonstruojančioje komandoje. Istorija parodė, kad to padaryti nepavyko. 2013-ųjų finalas vėl pralaimėtas „Žalgiriui“, o tarpsezoniu atliktos korekcijos davė tik laikiną naudą.

Nors D. Bauermanno komanda, vedama Martyno Gecevičiaus ir Renaldo Seibučio, įveikė Eurolygos kvalifikaciją ir pateko į pagrindinį turnyrą, ten „Lietuvos rytas“ visiškai subyrėjo ir reguliarųjį sezoną baigė vos su viena pergale.

Vienu iš paskutinių D. Bauermanno pasiekimų klube tapo Krasnodare įvykęs konfliktas su Dovydu Rediku.

„Komandos žaidimas ėmė prastėti. Mes ilgai buvome kantrūs, tačiau dabar matome, kad ilgiau laukti nebegalima“, – pareiškė permainų nusprendęs imtis G. Vainauskas.

Aleksandras Petrovičius (2013 m. gruodžio 16 d. – 2014 m. kovo 31 d.)

Legendinio Draženo Petrovičiaus brolio karjera Vilniuje neužsitęsė. Rezultatai iš tikrųjų buvo labai prasti. Komanda anskti pasitraukė iš Europos taurės, o LKF taurės finale „Lietuvos rytas“ sensacingai pralaimėjo Prienų „TonyBet“ krepšininkams, treniruojamiems Virginijaus Šeškaus. Klubas neslėpė – treneris Vilnių paliko dėl prastų rezultatų.

Dainius Adomaitis (2014 m. kovo 31 d. – 2014 m. birželio 17 d.)

Nieko doro su Vilniaus komanda nuveikti nepavyko ir A. Petrovičių pakeitusiam D. Adomaičiui. Sezonas apskritai baigėsi sensacingai – „Lietuvos rytas“ netgi neiškopė į LKL finalą, pusfinalyje 1-2 pralaimėjęs „Žalgiriui“, nors buvo laikomas dvikovos favoritu ir turėjo savos aikštelės pranašumą. Bronzą serijoje su „TonyBet“ paguodos neatnešė.

Džiaugtis galėjo tik vienas žmogus – „Lietuvos ryto“ vadovų dėmesį patraukęs V. Šeškus. Tiesa, džiaugsmas truko neilgai.

Virginijus Šeškus (2014 m. birželio 31 d. – 2015 m. vasario 12 d.).

„Tikras grynuolis, įnešiantis naujų vėjų“, – po V. Šeškaus paskyrimo į „Lietuvos ryto“ stratego postą džiaugėsi klubo vadovai.

Visgi, kaip ir buvo tikėtasi, prieniškio karjera sostinėje nebuvo ilga. Nors Europos taurės turnyrą V. Šeškaus auklėtiniai pradėjo kur kas geriau, nei dabartinė M. Nicola komanda (8 pergalės/2 pralaimėjimai pirmajame etape, 3/3 antrajame etape, patekimas į aštuntfinalį), LKL čempionate žaidimas nesiklijavo, o labiausiai į akį krito V. Šeškaus nesusikalbėjimas su legionieriais, kurie, reikia pripažinti, nebuvo tinkamo meistriškumo.

Nepaisant to, V. Šeškaus atleidimas iš „Lietuvos ryto“ buvo skandalingas. Europos taurėje vilniečiai 111:83 sutriuškino Ostendės „Telenet“, žaidėjai rūbinėje džiaugėsi kartu su treneriu, o žiniasklaidoje jau mirgėjo žinia apie stratego atleidimą.

„Stengėmės visokeriopai padėti treneriui spręsti problemas ir aikštėje, ir už jos ribų. Šeškus darė pažangą, bet ne tokią, kokios laukėme. Mes manome, kad prieš svarbiausias sezono kovas „Lietuvos ryto“ žaidimui reikia naujo postūmio, naujų idėjų, kad komanda būtų pajėgi mesti iššūkį bet kuriam varžovui“, – paskelbė klubas, V. Šeškų nusprendęs pakeisti mažai trenerio patirties turinčiu M. Nicola.

Marcelo Nicola (2015 m. vasario 12 d. – ?)

Vertinant iš laiko perspektyvos galima konstatuoti, kad M. Nicola Vilniuje nenuveikė nieko, ko nebūtų galėjęs padaryti V. Šeškus. Iš Europos taurės pernai buvo pasitraukta jau aštuntfinalyje, o LKL čempionate „Žalgiriui“ pralaimėta beviltiškai – 0:4.

Visgi klubas parodė pasitikėjimą argentiniečiu ir pratęsė jo darbo sutartį. Tarpsezoniu buvo gerokai sustiprinta komandos sudėtis, tačiau kol kas rezultatai – daugiau nei prasti. Kolektyvas neturi žaidimo braižo ir klumpa dvikovose su visais kiek grėsmingesniais varžovais. Pralaimėta „Žalgiriui“, o Europos taurėje per penkis mačus iškovota vos viena pergalė.

Nepaisant prasčiausio istorijoje savo starto šiame turnyre, 44-erių M. Nicola vis dar čia. Nors „Lietuvos ryto“ klubo vadovai savaitgalį ir išreiškė tikėjimą treneriu, mažai abejonių, kad argentiniečio dienos Vilniuje jau yra suskaičiuotos.