"Neptūnas"neabejingas iškovotai laisvei ir Lietuvos istorijai (interviu, komentarai)

Lietuva mini 26-ąsias Nepriklausomybės metines. Klaipėdos „Neptūno“ vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis istorinę 1990 m. kovo 11-ąją apibūdina kaip vieną labiausiai lauktų dienų savo gyvenime ir džiaugiasi dėl savo šalies pasiekimų.

Olimpinės bronzos medalio laimėtojas ir Eurolygos čempionas neslepia, kad giedant Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ jam iki šiol kaskart kūnu nubėga šiurpas.

Apie nesuvaidintą meilę Tėvynei, mėgstamiausius istorinius laikotarpius ir šiandienos aktualijas mintimis taip pat pasidalino uostamiesčio klubo kapitonas Martynas Mažeika, auksinės rinktinės narys Arnas Butkevičius ir Vyčio herbą tatuiruotės pavidalu ant savo kūno nešiojantis Arvydas Šikšnius.

– Ką jums reiškia Lietuvos Nepriklausomybės diena? – bcneptunas.lt pradėjo pokalbį su D. Adomaičiu.

– Man tai labai paprasta apibrėžti. Mūsų karta gyveno ir išgyveno Tarybų Lietuvoje, todėl žinia apie pasiektą laisvę buvo viena labiausiai lauktų dienų gyvenime.

– Kokie jūsų prisiminimai iš Sąjūdžio laikų?

– Tai buvo laikas, kai keitėsi vertybės, atsirado žymiai daugiau informacijos. Galbūt ta meilė savo šaliai ateina iš šeimos, nes pas mus tai buvo visada aktualu. Tėvelio brolis buvo emigravęs į Australiją, su juo nuolat susirašinėjome tautinės tematikos laiškais, klausėmės Amerikos balso radijo.

– Kaip manote, ar mūsų visuomenėje išlikę dar daug posovietinio mąstymo?

– Gal kai kam malonu prisiminti sovietų laikus, nes viskas būdavo pigu, paprasta. Tačiau tai buvo propagandos, mažų galimybių ir labai ribotos saviraiškos laikai. Galų gale, visi savo jaunystę atsimena kaip šviesų periodą.

– Kas jus labiausiai jus džiugina kalbant apie šiuolaikinę Lietuvą?

– Daugmaž viską taip ir įsivaizdavau. Kai kurie dalykai pasikeitė per greitai, pačioje pradžioje žmonės sunkiai prisitaikė prie rinkos ekonomikos. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva sėkmingai integravosi į tarptautines organizacijas – NATO ir Europos Sąjungą. Tai yra saugumo ir stabilumo garantas.
– Ko mūsų tautai reiktų siekti toliau?

– Atsakingiau žiūrėti į savo darbą ir jį vertinti. Norėtųsi, kad pagrindinės profesijos – švietimas ir medicina – būtų atitinkamai apmokamos ir jose dirbtų aukštos kvalifikacijos specialistai. Manyčiau, išsilavinimas ir sveikata žmogui yra svarbiausia.

– Užsiminėte apie atsakingą požiūrį į darbą. Ar būtent to nestinga kai kuriems dabartinės valdžios atstovams?

– Tikrai su tuo sutinku. Valdžia turi būti pavyzdys, kaip reikia garbingai gyventi, atlikti savo darbą. Žmonės tai tikrai suprastų ir įvertintų. Jiems mažiausiai reikia skandalų, korupcijos ir t.t. Visi norime gyventi geriau ir niekas nebijome netgi dirbti daugiau ar sunkiau, bet turėti garantijas. Jokiu būdu nekalbu apie visus politikus, nes yra labai daug šviesių žmonių, kurie pasišventę dirba Lietuvos labui, tačiau gaila, kad yra ir tokių, kurie šį įvaizdį gadina.

– Koks istorinis periodas jums mūsų šalies istorijoje yra pats simpatiškiausias?

– XVI a. ir pergalingas Žalgirio mūšis. Tais laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo neįtikėtino dydžio. Teko dirbti Lenkijoje ir Žalgirio mūšio tema buvo dažnai išvystoma (šypsosi).

– Turite mėgstamiausią Lietuvos istorinę figūrą?

– Sunku išskirti vieną, nes buvo be galo daug iškilių asmenybių. Visada domėjausi istorija, o pirmieji į galvą šauna Jonas Basanavičius, Vytautas Didysis, Vytautas Landsbergis. Kaip dabar prisimenu jo viešas kalbas. Kartais iš šono galėjo atrodyti, kad jis kiek naivus, bet jo užsispyrimas mane labai žavėjo ir tebežavi.

– Anksčiau Lietuvai atstovavote kaip žaidėjas, dabar – kaip treneris. Ar jausmas toks pats?

– Trispalvė visada nepaprastai įpareigoja. Kai giedama „Tautiška giesmė“, man vis dar bėga šiurpas. Reiktų pripažinti, kad krepšinis yra Lietuvos vizitinė kortelė. Teisybė tokia, kad pasaulyje nedaug kas žino mūsų politikus, bet tokius krepšininkus kaip Arvydą Sabonį ir Šarūną Marčiulionį žino daug kas. Krepšininko profesija mus įpareigoja Lietuvos vėliavą per pasaulį nešti garbingai. Žinoma, turime galybę ir kitų savo srities genijų, kurie garsina Lietuvą visame pasaulyje. Pavyzdžiui, režisierius Oskaras Koršunovas ir kiti.

– Ar žmogui reikia domėtis savo ir kitų šalių istorija nepriklausomai nuo jo amžiaus?

– Jeigu nori rodyti pavyzdį savo vaikams, privalai tai daryti. Man tokie dalykai įdomūs, džiaugiuosi, kad tai įdomu ir mano dukroms.
Martynas Mažeika: „Tai didinga diena Lietuvos istorijoje. Kasmet ją paminime su artimaisiais, pasveikiname vienas kitą. Prisiminimai iš Sąjūdžio laikų labai fragmentuoti. Pamenu, mano tėtis iš Klaipėdos vyko prie Vilniaus televizijos bokšto, per televiziją nuolat rodė įvykius šia tema. Manau, lietuvių mąstymas keičiasi ir dabar žmonių, kurie mąsto vakarietiškai, jau yra daugiau negu tų, kuriuose vis dar galima aptikti posovietinių apraiškų. Einama teisinga kryptimi ir pliusų tikrai yra daugiau negu minusų. Nepriklausomybės iškovojimas (1918 ir 1990 m.) man yra didingiausi Lietuvos istoriniai momentai. Šalies plotas nesvarbu, Lietuva jau daug kartų įrodė, kad gali daug ir būdama mažyte. Kai žmogus turi savo kalbą, himną, gali juo pasigirti, jis jaučiasi psichologiškai tvirtesnis. Manyčiau, garsinti savo šalį yra kiekvieno lietuvio atsakomybė. Istorija domėtis būtina, ypač apie tai, iš kur tu esi kilęs. Pats nesužinojęs to vargo, kurį teko pereiti tautiečiams, savotiškai jo nepajutęs, nelabai galėsi suprasti savo identitetą. Tai būtina perduoti ir savo vaikams.

Arnas Butkevičius: „Negaliu įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno kitoje santvarkoje, bet labai džiaugiuosi, kad dabar galime priimti laisvus sprendimus, nevaržomai kalbėti lietuvių kalba. Kai pagalvoji, tai yra stebuklingi dalykai, kurie reiškia labai daug. Visi žmonės linkę su nostalgija prisiminti savo jaunystę, ją visuomet atsimename kaip šviesią savo gyvenimo pusę. Galbūt tai yra priežastis, kodėl dalis žmonių dar idealizuoja sugriuvusią Sovietų Sąjungą. Lietuvos istorijoje išskirčiau dvi datas – 1918 ir 1990 m. Būtent tai žymi mūsų demokratijos siekį. Aišku, norėtųsi, kad Lietuvos ribos vėl siektų Juodosios jūros krantus, bet pagrindinis valstybės turtas yra ne didžiuliai plotai, o patys žmonės. Manau, kad istorija yra vienas svarbiausių dalykų. Reikia žinoti, kaip gyveno tavo tėvai, seneliai, proseneliai, kaip viskas klostėsi. Tik tada galėsime deramai džiaugtis esame laisve, puoselėti šalies istoriją ir kalbą, kad ir kokie sunkūs laikai bebūtų.“

Arvydas Šikšnius: „Vyresni žmonės labiau supranta, ką reiškia gyventi uždaroje visuomenėje, kai nėra pasirinkimo ir žodžio laisvės. Mes galbūt ne visada įvertiname, kad dabar galime keistis informacija su visu pasauliu žaibišku greičiu, laiškų nereikia laukti kelias savaites. O juk tai labai svarbu! Dabartiniai 50-mečiai ir vyresni gali palyginti abi santvarkas. Aišku, yra tokių, kai situacija pasvyra ne jų naudai, jie sako, kad tada buvo geriau. Bet pokyčiai yra neišengiamas dalykas. Esu išsitatuiravęs Vyčio ženklą, nes gimiau Lietuvoje, čia gyvenu, niekur neplanuoju išvažiuoti ir tuo didžiuojuosi. Būdamas Vilniuje visada pasinaudoju proga ir užkopiu ant Gedimino pilies. Tai savotiškas mano ritualas – pastovėti, pažiūrėti į miestą, pamąstyti. Mes patys kažkada tapsime istorija, kažkada ateitis taps istorija, todėl ja reikia domėtis. Istoriją turime gerbti, nes ji suformavo dabartinę situaciją ir be jos mūsų nebūtų.“