"Zenit" pasirinkęs R.Gadiliauskas: D.Gordonas pasakė: "Bet kas, tik ne "Rytas"

Prieš trejus metu išsipildė mano pirmoji svajonė – būdamas vos 15 metų tapau Las Palmo „Gran Canaria“ klubo nariu. Su Ispanijos klubu sudarėme ketverių metų kontraktą, tačiau laikas šioje šalyje nesusiklostė taip sėkmingai, kaip tikėjausi.

Iki 15 metų amžiaus gyvenau ir žaidžiau Šiauliuose. Po sėkmingo U16 čempionato agentas manęs paklausė, kur noriu tęsti karjerą. Nedvejojau – noriu į Ispaniją, noriu sieti savo ateitį su šia šalimi.

Turėjome keletą variantų: kontraktus siūlė Saragosa, Sevilija, tačiau nutarėme pasirinkti „Gran Canaria“. Tuomet atrodė, kad šio klubas pasiūlymas yra geriausias, patiko jų jaunų žaidėjų vystymas bei ruošimas pirmai komandai. Todėl maniau, kad tai – geriausia karjeros stotelė tam laikotarpiui.

Adaptacija Ispanijoje užtruko pora mėnesių. Pradžioje buvo nejauku ir sunku. Nemokėjau gerai nei anglų, nei ispanų kalbos. Be to, treniravimosi sąlygos, lygis ir krūvis buvo visiškai kitas nei Lietuvoje, prie to reikėjo priprasti.

Pradžioje buvo mini šokas, didelis atstumas nuo tėvų ir šeimos. Tačiau apsipratau, dabar tiek anglų, tiek ispanų kalbomis kalbu laisvai.

Nuvykęs į Ispaniją iškart tapau dublerių komandos žaidėju – toks buvo susitarimas. Su pirma komanda šanso treniruotis sulaukiau prieš antrąjį sezoną, kuomet strategas Aitas Garcia pakvietė mane kartu su ekipa ruoštis sezonui.

Treniruočių kokybė – įspūdinga. Šiai komandai atstovavo tokie žaidėjai kaip Royce‘as O‘Neale‘as, Bo McCallebas, Darko Planiničius, Richardas Hendrixas ar Kyle‘as Kuricas. Aukštos klasės žaidėjai, kurie žaidė Eurolygoje arba Europos taurėje.

Pasitreniravau savaitę ir pamačiau, ko man trūksta.

Trečiajame sezone gavau daugiau šansų treniruotis su pagrindine komanda, nes jų vidurio puolėjas latvis Anžejs Pasečniks gavo traumą. Jaučiau, kad pirmos komandos lygio netraukiu, tačiau bet kokiu atveju tai buvo neįkainojama patirtis.

Mano pozicijos žaidėjas vis mane apstumdydavo, apžaisdavo, tad supratau, ką turiu daryti, kad pasiekčiau jų lygį. Treniruotis su jais buvo sunku, bet iš to vis kažką pasiimdavau ir mažais laipteliais kildavau į viršų. Žinodavau, į ką atkreipti dėmesį sportuojant individualiai.

Nesu medinis, tad dėl technikos kritikos negaudavau. Labiausiai akcentuodavo fizinį sustiprėjimą. To siekiu jau kelerius metus, tačiau nenoriu užsiauginti per didelį kiekį masės, nes tai apsunkintų mano judėjimą. To man nereikia.

Jaučiu nuoseklų tobulėjimą ties šiuo aspektu. Nuvykęs į Ispaniją svėriau 79,5 kg, dabar – 98,5 kg. Per trejus metus nuo 205 cm ūgtelėjau iki 210 cm. Mano ištiestų rankų ilgis – 221 cm. Galiu pasigirti tikrai ilgomis rankomis.

Manau, kad geriausia būtų pasiekti iki 110 kg svorį, kurį norėčiau išlaikyti visą krepšininko karjerą. Nei daug, nei mažai. Siekiu būti universalesniu žaidėju, žaisti tiek ketvirtoje, tiek penktoje pozicijoje. „Gran Canaria“ dublerių komandoje turėjau galimybes mesti tiek iš vidutinio nuotolio, tiek iš tritaškio.

Noriu būti universalus šiuolaikinis puolėjas.

Ispanija davė daug, išmokau savarankiško gyvenimo, patobulėjau kaip krepšininkas. Visgi, jaučiau, kad mano galva šiame klube palietė lubas, tad po trejų metų bendradarbiavimo nutariau komandą palikti.

Sakydamas „palietė lubas“, turiu omenyje, kad paskutiniu metu „Gran Canaria“ atsiskleisti negalėjau. Ir tai nebuvo krepšinio priežastys. Buvo piktumų tarp klubo ir agentų, o nuo to kentėjau aš.

Nesutarimai prasidėjo nuo visiškai paprasto dalyko. Pasibaigus sezonui turėjau vykti į Lietuvą laikyti valstybinius brandos egzaminus, tačiau lemiamu metu klubas atsisakė mane išleisti. Jie norėjo, kad į Lietuvos jaunimo rinktinę skrisčiau tiesiai iš Ispanijos, praleisdamas egzaminus.

Turėjau skraidyti iš Lietuvos į Ispanijos bei iš savo kišenės mokėti po tūkstantį eurų. Gavosi visiška nesąmonė.

Klubas labai užpyko ir principingai neleisdavo man žaisti.

Buvo labai keista ir pikta. Prašydavau, kad duotų žaisti ir įrodysiu, ko esu vertas. Galėdavau per 10 minučių padaryti dvigubą dublį, tačiau sėsdavau ant suolo ir daugiau nebeišleisdavo.

Dubleriai žaidė ketvirtoje Ispanijos lygoje, ten per dešimt minučių turėjau gal po 9 taškų ir 9 atkovotų kamuolių vidurkius. Jos marškinėlius jaučiausi seniai išaugęs, tačiau buvau pririštas.

Supratau, kad tai nesusiję su krepšiniu. Vėliau ėmė vėluoti atlyginimai, o klubas dar dabar yra man skolingas.

„Gran Canaria“ apskritai man daug žadėjo. Žadėjo Eurolygos jaunių turnyrą, žadėjo, kad žaisiu pirmoje komandoje ir viskas bus okay. Žadėjo ne man vienam, o visiems jauniems klubo žaidėjams.

Pažadai liko neištęsėti, o talentai ėmė skirstytis. Palaikau kontaktus su buvusiais komandos draugais ir suskaičiavau, kad iki 10 talentingiausių žaidėjų paliko Las Palmą. Jie sako: „Kodėl likti? Juk jie tave sužlugdys“.

„Gran Canaria“ dubleriuose nieko nebeliko. Tokia yra teisybė. Birželį nusprendžiau nutraukti sutartį. Liūdna, nes ten praleidau nemažai laiko.

Tačiau optimistiškai žvelgiu į ateitį – šiandien oficialiai tapau Sankt Peterburgo „Zenit“ žaidėju.

Vasarą turėjau įvairių pasiūlymų. Buvo keletas Ispanijos klubų pasiūlymų, sutartį siūlė ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Tiesa, pradžioje norėjo, kad žaisčiau „Perle“. Nuvykau pasižiūrėti, viskas buvo gerai, tačiau pasiūlytos sąlygos manęs netenkino.

Mano pagrindiniai reikalavimai buvo žaidybinis laikas, komandos lygis ir gyvenimo sąlygos, kurios Sankt Peterburge bus puikios. „Zenit“ rodė didelį norą mane įsigyti, o tai irgi labai svarbu. Aš tikiu, kad galiu ten pritapti.

Nuskridau į Zagrebą ir prisijungiau prie pirmosios komandos pasiruošimo stovyklos. Iki jos Šiauliuose daug dirbau, beveik be poilsio ariau nusisamdęs asmeninius trenerius, norėjau rusams palikti kuo geresnį įspūdį.

„Zenit“ sužavėjo mane iškart. Komandoje sutikau iš „Gran Canaria“ pažįstamą Kyle‘ą Kuricą, taip pat dar buvo Sergejus Karasiovas, Drew Gordonas, Nicolas Lapravittola, Marko Simonovičius. Pirmosios treniruotės – wow. Labai aukštas lygis.

Zagrebe kartu su rusų klubo pagrindiniais krepšininkais mokiausi derinius, dirbau. Nors buvau atsarginis, bet nemažai tekdavo žaisti penki prieš penkis.

Teko bendrauti su „Lietuvos rytui“ atstovavusiu D. Gordonu. Jam pasisakiau, kad gavau pasiūlymą iš vilniečių, o jis man greit atkirto: „Ne, bet kas, tik ne „Rytas“. Ten yra blogai.“. Amerikietis vis dar jaučia kartėlį dėl patirties Lietuvos sostinėje. Žinoma, jo patarimas didelės reikšmės mano sprendimui neturėjo.

Pabuvau 10 dienų su „Zenit“ ir įrodžiau jiems savo vertę. Kontraktą sudarėme pagal formulę „1+2“. Pirmajame sezone rungtyniausiu dubleriuose, bent jau pirmąjį pusmetį, o kitus dvejus metus turėčiau būti pagrindinės komandos narys. To sieksiu ir aš.

Antros Rusijos Superlygos, kurioje žais „Zenit“ dubleriai, lygis yra tikrai aukštas. Klubo atstovai sakė, kad lygoje žaidžia panašaus kalibro komandos kaip Lietuvoje būtų „Nevėžis“ ar „Pieno žvaigždės“. Treniruočių nėra daug, daugiau yra rungtynių, skraidymų. Su tomis pačiomis komandomis sezono metu kauniesi po keletą kartų. Man patinka, man reikia kuo daugiau žaisti.

„Zenit“ norėčiau pabūti bent trejus metus. Tačiau mano svajonė – NBA. Suprantu, kad iki to reikia nueiti ilgą ir sunkų kelią, bet esu tam pasiryžęs. Man negali nepasisekti. Žmonės mane vadina vienu perspektyviausiu savo kartos krepšininku, aš turiu gerus fizinius duomenis, tačiau mažai kas įsivaizduoja, kiek aš daug ir sunkiai dirbu.

Aš neturiu laisvų dienų. Keliuosi 6 ryto, papusryčiauju ir einu dvi valandas treniruotis su treneriu, po treniruotės lieku dviem valandoms papildomai padirbėti ties metimu, tuomet pietūs, po jų – pietinė ir vakarinė treniruotės. Ir taip kiekvieną dieną. Iš savęs stengiuosi išspausti maksimumą.

Tiek „Gran Canaria“, tiek dabar treniruojantis su „Zenit“, mane dažnai stato ir ketvirto numerio pozicijoje. Duoda išsimesti tolimus metimus, žaisti vienas prieš vieną, nes esu greitesnis už savo gynėją. Man tai patinka. Mėgstu atletiškumą, greitai užpulti, bėgti į ataką, žaisti veidu į krepšį.

Žinoma, turiu daug taisytinų dalykų. Iš techninės pusės, tai labiausiai noriu tobulinti kamuolio varymo kaire ranka techniką bei toliau tobulinti metimą. Žinoma, treniruotės vargina, jų nemėgstu, bet visiškai suprantu, kad tai būtinas dalykas siekiant svajonės.

Viskas mano rankose. Žinau, kad niekas už mane to nepadarys. Tai mano darbas, mano mylimas krepšinis, mano svajonės, kurių siekiu jau 12 metų.

Tikėjimas ir sunkus darbas mane lydi visą gyvenimą. Anksčiau ar vėliau, tai duos vaisių.