E.Serkevičius: apie "Vyčio" bėdas ir mintis apie karjeros pabaigą

Šakių „Vyčio“ komandos gynėjas Ernestas Serkevičius prieš prasidedant sezonui buvo įvardinamas kaip vienas svarbiausių ekipos žaidėjų, tačiau visus planus sugriovė kryžminių kelio raiščių trauma.

21-erių krepšininkas kol kas gyvena lovos rėžimu ir džiaugiasi bet kokia galimybe nors kažkiek prasiblaškyti. „Kol kas mano maršrutai buvo du – iki tualeto ir šaldytuvo“, – juokavo E.Serkevičius.

Gynėjas papasakojo apie kilusias mintis baigti karjerą, Šakių ekipos nesėkmės priežastis ir atskleidė savo mėgstamiausias Europos bei NBA komandas.

– Ernestai, kaip laiką leidžiate, kol krepšinio žaisti negalite?
– Kol kas dar vis esu lovos rėžime, bet sveikata gerėja, po truputį pradedu vaikščioti, netrukus prasidės ir reabilitacija. Linksma nebuvo, nes maršrutai du – nuo lovos iki tualeto ir šaldytuvo (Juokiasi). Laiką leidau žiūrėdamas serialus, daugiau nelabai buvo, ką veikti, nes nesu mėgėjas skaityti knygas (Juokiasi).

– Kadangi ši trauma – nebe pirma tokia rimta jums, ko gero, psichologiškai nebėra taip sunku?
– Iš dalies, nes vis tiek kyla visokių minčių. Galvojau, gal išvis baigti karjerą, bet laiko praėjo, susidėliojau mintis ir manau, kad viskas bus gerai. Vis dėlto esu jaunas. Va, Kasparas Vecvagaras – jaunas žaidėjas, kuris turėjo krūvą traumų, tačiau nepasiduoda. Nors aš jo vietoje veikiausiai jau būčiau atsisveikinęs su krepšiniu.

– Kaip suprantu, jums šeimos palaikymas tokiu periodu labai svarbus? Socialiniuose tinkluose tenka matyti, jog nemažai laiko skiriate savo mažajam broliui.
– Tikrai taip, palaikymas labai svarbus. O broliukas yra kažkas neįtikėtino – labai myliu vaikus, nes jie nuoširdūs, tikri, niekada nemeluos ir neapgaus. Jokių broliškų konfliktų net nepasitaiko, nes puikiai sutariame.

– Ar sunku iš šono stebėti, kaip rungtyniauti sekasi „Vyčiui“?
– Sunkiausia visada stebėti ir negalėti pačiam išbėgti į aikštelę. Atrodo, išeičiau ir viską padaryčiau. Labai stengsiuosi dar šį sezoną sugrįžti į aikštę.

O kalbant apie komandą, jai dabar labiausiai trūksta žmonių ir laiko. Nėra lengva, kai pradėjus sezoną iškart subyri ir netenki tiek žmonių. Net neturėjome tiek žaidėjų, kad galėtume pasiekti pergales. Kiek mačiau, pavargo chebra: sunku, kai rungtynes turi žaisti šešiese. Tikimės greitai sulaukti papildymo sudėtyje.

– Sirgalių balsavime buvo nemažai manančių, jog dėl „Vyčio“ rezultatų atsakomybę prisiimti turėtų treneriai.
– Ne, nemanau, kad treneriuose reikia ieškoti kaltų. Taip jau susiklostė sezonas, pradžia – prasta… Kai nesiseka sezono pradžioje ir pradedami keisti treneriai, nežinau, ar tai gerai. Nemanau, jog taip reikia daryti. Laimėti reikia ne dabar – laimėti reikia kai būsime ten, kur pernai pralaimėjome. Svarbiausios kovos vis tiek ateityje ir jei įgausime formą, šių pralaimėjimų niekas nebeprisimins.

– Gana optimistiškai gali nuteikti ir praėjęs sezonas, kuriame „Vytis“ taip pat startavo ne itin sėkmingai.
– Sezoną pradėjome trimis pralaimėjimais, o vėliau po truputį įsivažiavome. Komandą paliko Dovydas Redikas, tai mus suvienijo, tapome tikra komanda. Dėl to ir pasiekėme tą pergalių seriją. Norėjome įrodyti, kad Dovydas nebuvo pusė mūsų komandos – jog kiekvienas iš mūsų buvo svarbus.

– Veikiausiai stebite Europos ir pasaulio krepšinį. Kuriam teikiate pirmenybę?
– Man įdomiausia yra Eurolyga. NBA nebent paseku rezultatus, bet naktimis tikrai nesikeliu, kad pažiūrėčiau rungtynes. Europos krepšinis man smagesnis akiai. Eurolygoje visada labiausiai sergu už Kauno „Žalgirį“. Tikiuosi, kad jie nustebins daug ką, nes yra gera komanda. Taip pat palaikau ekipas, kuriose rungtyniauja lietuviai – šiuo klausimu esu patriotiškas (Juokiasi).

O NBA mane labiausiai žavi Klivlando „Cavaliers“. Taip pat sirgau ir už Oklahomos „Thunder“ ir labai supykau, kuomet Kevinas Durantas išėjo ir paliko juos likimo valioje (Šypsosi).