M.Kuzminsko istorija: norėjo mesti krepšinį, bet viena vasara pakeitė viską (interviu)

Kelerius metus Niujorko „Knicks“ klubo medžiotas Mindaugas Kuzminskas vasarą įgyvendino didžiausią savo svajonę – pravėrė NBA duris. Bet vos tik atvykęs į Niujorką Europoje visiems gerai pažįstamas lietuvis pranyko NBA žvaigždžių ir vieno didžiausių pasaulio miestų šurmulyje.

Visgi prireikė vos kelerių rungtynių, kad paslaptinguoju europiečiu imtų domėtis vis daugiau JAV žurnalistų.

Po kol kas geriausių rungtynių, kuriose Kūzia vos per 19 minučių spėjo atlikti dvigubą dublį – 18 taškų ir 10 atkovotų kamuolių, 27-erių lietuvį itin išsamiai pakalbino NBPA žurnalistas Jaredas Zwerlingas.

Krepšinis.lt pateikia įdomiausius interviu klausimus ir atsakymus.

– Kai vasarą pasirašei pirmąją NBA sutartį, koks apėmė jausmas žinant, kad tokios galimybės reikėjo laukti taip ilgai?

– Aš esu visiškai patenkintas savo karjera. Pirmiausiai, tai aš esu vėlesnio brendimo, ypatingai kalbant apie ūgį. Kai buvau 16-17 metų, visi jau auginosi barzdas ir turėjo merginas, o aš buvau žemesnis ir lieknesnis už visus kitus. Buvau lėčiausias, mažiausias – žaidžiau savo krepšinio mokyklos antroje komandoje, bet daug minučių negaudavau.

Tuomet svarsčiau, kad veikiausiai krepšinis – ne man. Bet aš vis tiek norėjau likti šalia krepšinio, todėl pradėjau lankyti teisėjų kursus: mokiausi FIBA taisykles ir būdamas 16-likos gavau teisėjo licenciją.

Krepšinio mokykloje vis dar žaidžiau krepšinį, bet tuo pačiu metu jau ėmiau teisėjauti kitiems vaikams, uždirbdamas ir šiek tiek pinigų. Būdamas 16-17 metų aš taip pat užsiėmiau žurnalistiniu darbu. Kuomet pradėjau krepšinio karjerą, rašiau kelis blogus viename Lietuvos krepšinio portale.

– Kaip tau pavyko patobulinti savo žaidimą?

– Būdamas 16-os metų užsiėmiau lengvosios atletikos pratimais, todėl sustiprėjau. Be to, ir paaugau. Kai po vasaros atostogų sugrįžau į mokyklą, visi sakė „vau“. Per vieną vasarą labai patobulėjau – ji tiesiog pakeitė mano gyvenimą. Po jos sugrįžau į krepšinį ir jame esu iki šiol (juokiasi).

– Kokius pratimus tuomet atlikdavai?

– Visokius. Aš tiesiog norėjau tapti stipresnis ir greitesnis. Mano pozicijos žaidėjai kamuolį rankose turi tik apie 10 proc. laiko, o visą kitą žaidimą sudaro bėgimas, šokinėjimas, sprintai – viskas. Mano idealas yra Toni Kukočas, kuris aikštėje darydavo viską ir galėdavo žaisti visose pozicijose.

Net ir dabar, kai vasaromis turiu laisvesnio laiko, aš stengiuosi sugrįžti į lengvosios atletikos stadioną ir jame dirbti kartu su fizinio rengimo treneriu.

– Kaip manai, kada buvo lūžis tavo krepšininko karjeroje?

– Kalbant atvirai, aš vis dar nesu patenkintas. Nebesu jaunas, bet vis dar nesu toks senas, nes šiais laikais krepšininkai žaisti gali iki 40-ies metų, jeigu prisižiūri savo kūną ir išvengia traumų – ir jeigu vis dar turi noro rungtyniauti. Manau, kad visuomet kažko trūksta, todėl net ir dabar nesu itin laimingas. Tikiu, kad dar turiu daug erdvės tobulėjimui.

– Papasakok istoriją, kaip sulaukei skambučio iš „Knicks“?

– Tą dieną buvau nacionalinės komandos stovykloje. Dažniausiai miegoti einu apie 11:30, 12 val. vakaro. Nežinau kodėl, bet tąkart užmigti negalėjau, o apie 1 val. mano agentas (Jasonas Ranne iš „Wasserman“) parašė „Ar gali kalbėti?“. Atsakiau, kad taip, todėl jam paskambinau, o jis man pasakė: „Klausyk, sulaukėme pasiūlymo iš NBA, todėl po kelių minučių pasitikrink savo el. paštą“.

Tai buvo trumpas pokalbis – jis net nepasakė komandos, todėl tos kelios minutės buvo tarsi kelios dienos. Laukdamas elektroninio laiško nuolat spaudinėjau atnaujinimo mygtuką (juokiasi). O kai gavau laišką, pamačiau, kad tai – Niujorko komanda. Jausmas buvo nuostabus.

Norėjau iškart pasakyti savo šeimai, kad sulaukiau pasiūlymo, bet visi miegojo. Sprendimą pasirašyti sutartį su „Knicks“ priėmiau kiek vėliau tą pačią dieną.

– Ką per pirmąjį mėnesį sužinojai apie „Knicks“ klubą?

– Organizacija yra labai profesionali, o komandos nariai – itin draugiški: žaidžiame vaizdo žaidimus ir laiką leidžiame kartu. O kas svarbiausia – „Knicks“ klubas mums padeda tai daryti: jie organizuoja vakarienes, pietus, kai kuriuos renginius. Mūsų treniruočių bazė yra suprojektuota taip, kad ten gali praleisti visą dieną – jautiesi kaip namuose. Manau, kad tai ir padeda komandoje suskurti puikią atmosferą.

– „Instagram“ tinkle daliniesi nauja patirtimi iš renginių Niujorke, kuriuose dalyvauja kartu su Willy Hernangomezu ir Kristapu Porzingiu. Kuo ypatinga ši jūsų tarptautinė draugystė?

– Tiek aš, tiek Kristapas, tiek Willy (abu žaidė „Sevilla“ klube) kalbame ispaniškai, todėl man tai yra geras būdas nepamiršti šios kalbos ir netgi ją tobulinti (juokiasi). Be to, taip jau nutinka, kad ir lėktuvuose sėdime šalia vienas kito.

– Kokį įspūdį susidarei apie Carmelo Anthony?

– Iš pradžių net nežinau, ko tikėtis iš Melo, bet jis mane nustebino. Jau pirmoje treniruotėje jis prie manęs priėjo ir paklausė, kaip man sekėsi olimpinėse žaidynėse, kur yra Linas Kleiza (su Carmelo žaidė „Nuggets“ komandoje – Krepšinis.lt) ir ką jis šiuo metu veikia. Supratau, kad net ir būdamas superžvaigžde gali būti paprastu žmogumi, kuris su aplinkiniais elgiasi maloniai. Mums naujokas tai yra svarbu, nes iškart jautiesi geriau – tarsi namuose, tarsi būtum šeimos narys.

– Kadangi jau turėjai progos paragauti NBA duonos, ar gali pasakyti, koks patarimas buvo pats naudingiausias?

– Šioje lygoje daug daugiau dirbama ties individualiomis savybėmis: kad ir kojų darbu – tokios smulkmenos, jeigu į jas nekreipsi dėmesio, čia gali turėti didelės įtakos. Kai iš šono stebi Melo, viskas atrodo taip paprasta. Tačiau kai įsižiūri atidžiau, gali pastebėti tuos mažus žingsnelius ir menkus judesius, kurie lemia labai daug.

– Žvelgiant į priekį, koks pirmasis sezonas turėtų būti tau, kad galėtum jį laikyti sėkmingu?

– Mano tikslas – atrasti vaidmenį, kuriuo galėčiau padėti komandai. Patys matote, kad mūsų komandoje – ir taip daug taškus pelnyti galinčių žaidėjų. Niekas man nekurs derinių, nes esu tik vienas iš atsarginių žaidėjų, todėl noriu bėgti į greitąjį puolimą, dirbti gynyboje, sugriebti atšokusius kamuolius ir tiesiog kovoti.