M.Šernius - apie kritusią atsakomybę, D.Low išskirtinumą, riziką su D.Rediku ir kita

Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komandą kamuojantis traumų prakeiksmas vyriausiojo trenerio Manto Šerniaus ambicijų nekeičia. „Tete-a-Tete Casino-LKL“ lygos reguliariajam sezonui artėjant į pabaigą, antrąjį sezoną Pasvalio klubui vadovaujantis 32-ejų specialistas spinduliuoja maksimalizmu ir neketina nusileisti.

„Kol yra galimybių pakilti aukštyn turnyrinėje lentelėje, visą laiką apie tai ir galvoji. Liko šešerios rungtynės ir mes tikrai kabinsimės. Tiktai toks tikslas. Galvoti kitaip nėra prasmės“, – oficialiai komandos svetainei „bcpienozvaigzdes.lt“ sakė M.Šernius.

„Pieno žvaigždžių“ gretose kovo mėnesį iš rikiuotės iškrito net keturi krepšininkai, iš kurių du, Giedrius Staniulis ir Steponas Babrauskas, šį sezoną aikštėje net nebepasirodys.

„Sezono pabaiga, tad yra nelengva. Visą sezoną dirbi tam, kad jo pabaigoje būtum geriausios formos, tačiau iškritus vienam, antram ar trečiam žaidėjui, sezono metu formuotos idėjos keičiasi. Mūsų žaidimo planas, ypač netekus S.Babrausko, pradeda keistis. Turime nedaug laiko, kad jį pakeisti“, – kalbėjo „Pieno žvaigždžių“ vairininkas.

Pasvalio komanda šiuo metu LKL turnyrinėje lentelėje su 10 pergalių užima aštuntąją vietą, o artimiausias rungtynes šeštadienį žais namuose su Prienų-Birštono „Vytautu“.

Su oficialia klubo svetaine „bcpienozvaigzdes.lt“ atvirai bendravęs M.Šernius taip pat pasidalijo įspūdžiais iš pirmųjų sezonų trenerio karjeroje, palygino kasmet įgyjamą patirtį Pasvalyje bei atskleidė savosios komandos viziją.

– Kaip naujokas Stanislavas Timofejenka įsiliejo į komandą?
– Daug laiko nebuvo, turėjome tik 24 valandas surasti krepšininką ir su juo pasirašyti sutartį. Galbūt mums labiau reikėjo žaidėjo į vidurio puolėjo poziciją, bet laikas spaudė, o patį Stanislavą kažkiek žinojau, nes prieš tai buvau jį stebėjęs.

Rinkausi žaidėją, kurį kažkiek žinau, o ne tą, kurio visiškai nepažįstu ar pagal rekomendacijas. Komandoje jis įsiliejo tikrai neblogai, S.Timofejenka yra energingas, kovotojas. Savo talento savybes kompensuoja kovingumu.

– Emocijų rungtynių metu per daug nereiškiate. Kaip pavyksta susilaikyti?
– Mano tėveliai abu mokytojai, labai teisingai mane užaugino ir išleido į gyvenimą. Man net pačiam kartais šiek tiek baugu į tai žiūrėti, nes krepšinį žiūri vaikai, o labai dažnai ir labai aiškiai televizoriaus ekrane supranti, kas ką nori pasakyti, nors garso ir nėra. Nežinau, čia yra kiekvieno trenerio, žaidėjo supratimas.

Viskas, kas vyksta per treniruotes, turi vykti ir per rungtynes. Jeigu aš išsiskirsiu per rungtynes, tai žaidėjai tikriausiai į mane keistai pažiūrės. Nenoriu atrodyti kvailai, iš tikrųjų. Pirmiausia, dėl ko aš toks ramesnis, o kita – toks stilius. Galbūt mane žaidėjai iš šono turėtų vertinti, visokių tų trenerių yra ir kiekvienas savaip yra kreizi.

– Trenerio karjerą pradėjote pakankamai jaunas. Kaip pavyko susitvarkyti su užkritusia atsakomybe?
– Taip jau susiklostė, kad nuo pat mano trenerio karjeros pradžios labai greitai buvau, panašiai kaip Šarūnas Jasikevičius, įstumtas į Eurolygą, bet tai buvo moterų. Turėjau komandoje net už save vyresnes žaidėjas. Man atrodo, kad man pirmiausia padėjo santykių išsiaiškinimas aikštelėje, už aikštelės užbrėžti liniją ir visą laiką teisingas sprendimų ieškojimas. Aš nebijau prisipažinti žaidėjams, kad aš šioje situacijoje klydau ir, manau, jie tą supranta. Taip ateina pagarba, o ją reikia užsitarnauti kiekvienais metais, prieš kiekvieną naują žaidėją iš naujo.

Pirmiausia, turi išsaiškinti, koks yra žmogaus tipas. Kartais tu gali pykti ant krepšininko, bet jis nesugeba to padaryti aikštelėje ir dažnai tai matau, kartais net iš varžovų trenerių, kad jie spaudžia žaidėją daryti tokius dalykus, kurių jis nesugeba ir tada atsiranda konfliktas. Vienas iš tokių pavyzdžių, kaip reikia surasti bendrą kalbą, yra parodyti žaidėjui kelią, ką tu turi daryti aikštelėje ir už jos ribų. Jeigu tu to nesilaikysi, mes pyksimės. Pirmą kartą – perspėjimas, antrą – rankos paspaudimas ir viskas labai aišku tada.

– Šis sezonas Pasvalyje jums yra antrasis. Kas šiemet yra kitaip nei pernai?
– Šiemet ta patirtis yra visai kitokia. Žaidėjai mažiau patyrę, turi skirtingus ginklus aikštelėje nei praeitais metais, turi užduoti didesnius klausimus, kaip turi žaisti prieš vieną ar kitą komandą. Tikrai turiu patikimą asistentą Tomą Rinkevičių, kurio didelis indėlis yra pamatyti varžovų silpnybes ir vėliau diskutuojant man priimti paskutinį sprendimą, kaip viskas vyks aikštelėje.

Tai – kitokia patirtis šį sezoną, bet aš džiaugiuosi. Ją vertinu labiau nei praėjusio sezono, kuris buvo pirmas kaip vyr. treneriui. Nors komandai sekasi ne taip, kaip aš, komandos vadovai ar sirgaliai norėtų, bet kaip treneris aš susiduriu su tais klaustukais, kuriuos, kaip aš matau, mes kaip komanda sprendžiame ir ta kreivė, nors ne taip greitai, bet kyla ir patys žaidėjai tą jaučia. Pas juos ateina pasitikėjimas aikštelėje ir kartu mes tampame daugiau kaip komanda.

Pirmiausia, šitas sezonas yra tikrai dar kitoks kaip pačio LKL. Komandos labai apsilygino, jų tapo mažiau, viena-dvi pergalės skiria nuo aukštesnės vietos. Mūsų tikslas – iš nulio pakilti aukštai, kopti individualiai, o po to kaip komanda. Kol kas, kaip ir sakiau, ne taip greitai viskas einasi, bet svarbiausia, kad mes kopiame, nesustojame ir neiname į apačią.

– Kaip jūs komplektuojate komandą?
– Mano idealios komandos vizija – dvejus, trejus metus kurti komandą. Nėra taip lengva Pasvalyje išlaikyti žaidėjus. Kaip žinome, po praėjusio sezono krepšininkai du-tris kartus pasikėlė atlyginimus ir jų išlaikyti Lietuvoje yra tiesiog neįmanoma. Kiek žinau, Prancūzijos trečios lygos komanda gali mokėti tiek pat, kiek galime mokėti ir mes. Kartais žaidėjai ten jaučiasi laimingesni, mažiau spaudimo, mažiau atsidavimo, mažiau krepšinio, tiesiog geras gyvenimas. Ir labai sunku kartais tampa net prisikalbinti žaidėjus.

Labai džiaugiuosi, kad lygoje turime tokias komandas kaip Kauno „Žalgiris“, Klaipėdos „Neptūnas“ ar Vilniaus „Lietuvos rytas“. Mes taip galime motyvuoti tuos žaidėjus, kurie nori kopti aukščiau laiptais, taip bandome prisikviesti, nes Pasvalys yra tikrai ta vieta, kur žaidėjai turi atvažiuoti ir tobulėti. Čia pramogų tikrai nėra. Yra tik darbas, koncentracija ir rungtynės.

– Kaip vertinate Derricką Low, kuris pakeitė du iki tol neįsitvirtinusius įžaidėjus?
– Derrickas Low – išskirtinė asmenybė. Tokių žaidėjų per savo gyvenimą nesutikau ir turbūt mažai sutiksiu, nebent atvyks iš Honolulu. Labai lengva su juo bendrauti tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Žaidime pas jį šiek tiek atsirado branda, jis tapo gudresnis, žino, kurioje situacijoje gali pasisaugoti, o kur reikės atidirbti ir atiduoti save. Mažiau energingas, bet labiau protingas, kas krepšinyje – labai svarbu.

Net neabejoju, kitą sezoną jis gaus didesnį kontraktą nei čia ir jis dėl atvažiavo, kad sugrįžtų į krepšinį, nes praėjusį sezoną turėjo šeimyninių problemų, dėl to praleido metus. Aukštesnio lygio klubai nerizikuoja, metus-pusantrų nežaidusiam krepšininkui niekas didelių kontraktų ir nesiūlys, tai čia yra normalu. Taip pat ir mes turėjome rizikuoti šioje vietoje, bet praėjus mėnesiui aš matau, kaip jis atgauna formą ir kaip atsiranda ryšiai tarp žaidėjų. Manau, kad sezono pabaigoje jis tikrai nemažai mums padės.

– Ar tokio biudžeto komandų kaip „Pieno žvaigždės“ apskritai yra renkami rizikingi žaidėjai?
– Šį sezoną pakeitėme kelis žaidėjus dėl to, kad mes turime rizikuoti. Jeigu mes to nedarytume, mes išleistume daug daugiau pinigų nei dabar. Kartais rizika pasiteisina, kartais ne. Mes nesame Maskvos CSKA.

– Dovydas Redikas taip pat buvo rizika?
– Net nekyla klausimų. Dovydą šiek tiek pažinojau iki tol. Rizika yra ir jis žino, kad ta rizika paremta tuo, jog jis vis dar nori būti krepšininku. Tai yra jam šansas dar kažkur kabintis. Viskas paremta tuo. Visi žino, jeigu Dovydas grįš ten pat, kur buvo, niekas į jį nebežiūrės.

– Ar liko kartėlis po Europos taurės turnyro?
– Jo, kartais dar apie tai pagalvoju. Tas vienas metimas ar vienas sustabdymas gynyboje nulėmė tai, jog nepatekome tarp šešiolikos komandų. Tai yra žaidėjams į naudą ir jie kiekvieną kartą eidami į aikštelę turi prisiminti, kad kiekviena ataka yra svarbi.

– Vienas didžiausių džiaugsmų šį sezoną tikriausiai yra pergalė prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“?
– Taip, mums tose rungtynėse tikrai sekėsi, žaidėme pakiliai, išpildėme idealiai tai, ką buvome suplanavę ir dėl to turėjome sėkmę. Taip pat su Klaipėdos „Neptūnu“ buvo geros rungtynės.

– Tai parodo, kad komandos yra pajėgios, bet tuo pačiu nėra stabilios žaidimo atžvilgiu.
– Visos komandos, kurios dalyvauja Europos turnyruose, šiek tiek kariauja su savo vidinėmis emocijomis, psichologija, nusiteikimu. Trenerai labai dažnai klausia žaidėjų, ar jie yra žaidę Europos varžybose, nes tos nelengvos kelionės, skrydžiai su dviem ar trim persėdimais, važiavus dar paskui 200-300 kilometrų, o po jų turi žaisti vėl. Tai yra tam tikra patirtis irgi.

Treneris žiūrėdamas į žaidėjo CV labai atkreipia dėmesį, ar tu esi žaidęs Europoje, ar daug finalų sužaidęs. Tokios detales, į kurias treneriai kreipia dėmesį, o jų surinkta komanda dažniausiai būna čempioniška. Dažnai žaidėjas būna geras, bet jis nieko nėra laimėjęs. Krepšininkas, kuris nieko nelaimi, dalyvauja tik statiskoje, bet kiekvieno iš jų tikslas yra kažką laimėti. Ne tik užsidirbti pinigų, padaryti savo ateitį šviesesnę, bet ir laimėti. Tai – daugiau šiek tiek už krepšinį.

– Kokios nuotaikos būna po laimėtų ar pralaimėtų rungtynių?
– Nuotaika, kada laimi ir pralaimi, šiek tiek skiriasi, bet dažniausiai tu galvoji apie detales, prisimeni derinius, ką akcentavai ir kaip žaidėjai atliko, kodėl tas žaidėjas taip neatliko. Tu tiesiog darai savianalizę ir kartais tenka iki pirmos-antros valandos nakties prasivaikščioti, nusiraminti ir laukti, kol užmigsi.