Nacionaliniai trenerių rinkimų ypatumai: tyla, teatras ir ko galima pasimokyti iš rusų?

Nuo „grožio konkurso“ iki neskelbiamų ir nekomentuojamų derybų – Lietuvos rinktinės vyriausiesiems treneriams į kėdę sėstis yra tekę pačiais įvairiausiais būdais. Artėjant dienai, kai Lietuvos krepšinio federacija (LKF) paskelbs Jono Kazlausko įpėdinio pavardę, Krepšinis.lt prisiminė istoriją ir pasižvalgė, kaip nacionalinių komandų vedlių pastaraisiais metais ieškojo kitos Europos šalys. 

Ar tyla gera byla?

Laukite spalio 25 dienos – į šiuos kelis žodžius sutelpa visa pastarųjų dviejų mėnesių LKF komunikacija apie Lietuvos rinktinės ateitį, turinti nuraminti visuomenės smalsumo kirminą.

Tądien federacijos vykdomasis komitetas turėtų patvirtinti naują nacionalinės komandos vairininką. Kas pretenduoja juo tapti, kiek kandidatūrų buvo apsvarstyta, kas tuo užsiėmė ir kokius argumentus laikė svarbiausiais, kokia numatoma trenerio sutarties trukmė ir sąlygos, galiausiai, kokie uždaviniai bus keliami naujokui – visa tai kol kas paslaptis ne tik krepšinio gerbėjams, bet ir daugeliui paties vykdomojo komiteto narių.

Dabar neaišku absoliučiai niekas, kitą antradienį paaiškės absoliučiai viskas – taip, LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Špoko žodžiais, sprendžiamas naujo Lietuvos rinktinės dirigento klausimas.

Nors gerai informuoti šaltiniai dar rugsėjį Krepšinis.lt pranešė, kad kitų metų Europos čempionate nurodymus lietuviams veikiausiai dalins Dainius Adomaitis.

LKF prezidentas Arvydas Sabonis į žiniasklaidos klausimus jau ne vienerius metus atsakinėja pagal savo paties arba federacijos darbuotojų sugalvotą tvarkaraštį, tad visuomenei lieka tenkintis nepatvirtintais gandais arba fantazijomis.

Tokiomis kaip, pavyzdžiui, anekdotas apie 2011 metais Lietuvos futbolo rinktinę neva panorusią treniruoti buvusią Argentinos nacionalinės komandos įvarčių mašiną Gabrielį Batistutą.

Lietuvos futbolo federacija (LFF) tuomet Raimondo Žutauto įpėdinio ieškojo paskelbusi viešą konkursą, į kurį atsiliepė ir savo dosjė atsiuntė maždaug devynios dešimtys įvairiausio lygio specialistų – nuo lietuvių, vokiečių, buvusių SSRS respublikų ir Balkanų atstovų iki keleto trenerių iš kitų žemynų. Pasirinktas buvo tuometinio LFF generalinio sekretoriaus Juliaus Kvedaro favoritas iš Vengrijos Csaba Laszlo, o kaip į lietuviškus reikalus „įsipainiojo“ G. Batistutos pavardė, konkursą organizavę federacijos darbuotojai iki šios dienos tvirtina nenutuokiantys.

Tiesa, ne tik aklina tylos siena gimdo spėlionių vaiduoklius – pajuokų objektu gali virsti ir perdėtas viešumo vaizdavimas. Praeityje tai jau buvo patyręs ir Lietuvos krepšinis.

Favoritai – žinomi iš anksto

Sparnuotų frazių meistras Rimas Kurtinaitis vieną savo nemarių kūrinių į pasaulį paleido 2006 metais, naują rinktinės trenerio skyrimo praktiką pavadinęs „grožio konkursu“.

Po nesėkmingo pasaulio čempionato pasitraukusiam Antanui Sireikai pamainos ieškota dar niekada nebandytu būdu.

Ramūnas Butautas, Šarūnas Sakalauskas, Kęstutis Kemzūra ir Valdemaras Chomičius tuomet galėjo pasijusti it konkurso į valstybės tarnybą dalyviai.

Treneriai rašė programas, buvo kviečiami į Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos (LKTA) sudarytą komisiją pokalbiui, jų atsakymai, kompetencija ir patirtis buvo vertinama balais.

Galiausiai LKF vykdomasis komitetas priėmė tokį sprendimą, kokiu užkulisiuose neabejota iš anksto – rinktinės vyriausiuoju treneriu tapo R. Butautas.

Po trejų metų, kuomet prireikė keisti patį R. Butautą, diskredituotas žodis „konkursas“ buvo pakeistas kitu išsireiškimu – vyko trenerių „atranka“.

Linksniuotos trys kandidatų pavardės. Nors dvi iš jų turbūt buvo pridėtos „dėl skaičiaus“: J. Kazlauskas turėjo galiojančią sutartį su Graikijos krepšinio federacija, o R. Kurtinaitis, panašiai kaip šiemet, nė nesulaukė LKF vadovų skambučio. Tad K. Kemzūros kandidatūros patvirtinimas tebuvo formalumas.

2012 metais pretendentų sąrašą į LKF vykdomojo komiteto posėdį vėl atnešė LKTA atstovai. Iš pradžių jame buvo net 19 pavardžių – tiek pasirinkimų turėjo keli šimtai asociacijai priklausančių trenerių, internetu balsavę už tris priimtiniausius variantus.

Procedūra buvo įvykdyta iki galo, nors jos dar nė nepradėjus LKF garbės prezidentas Vladas Garastas tiesiai šviesiai pasakė, kas bus kitas Lietuvos rinktinės strategas. Tereikėjo tik sulaukti jo paties sutikimo.

„J. Kazlauskas ir niekas kitas“, – tuomet Krepšinis.lt kategoriškai pareiškė veteranas.

Suprantama, niekas kitas rinktinės vyriausiuoju treneriu tapti ir negalėjo.

Krūva kandidatų – nebūtina

Ar visose šalyse trenerių skyrimo tvarka primena meksikietišką muilo operą – melodramą su lengvai nuspėjama pabaiga?

Pavyzdžiui, Latvijos rinktinės treneris pastarąjį kartą buvo paskirtas be „popierinių“ kandidatų svitos.

Tiesa, tai nutiko taip seniai, kad „braliukų“ strategas Ainaras Bagatskis turbūt nė pats nepamena visų smulkmenų, kaip pakeitė K. Kemzūrą.

Po skandalingo 2009 metų Europos čempionato, kuomet dėl drausmės pažeidimų buvo diskvalifikuoti svarbius vaidmenis rinktinėje atlikę Kristapas Valteris ir Armandas Škelė, Latvijos krepšinio sąjunga (LBS) nusprendė reformuoti nacionalinę komandą.

K. Kemzūra latvių pasitikėjimo praradęs nebuvo, bet atmetė pasiūlymą pratęsti sutartį, nes tuo metu jau buvo viliojamas prie Lietuvos rinktinės vairo.

Lietuvio įpėdinį pasirinkti turėjo LBS trenerių komisija. Dabar šį organą sudaro vienuolika narių, tarp kurių garsiausi – sportinę aprangą į trenerio kostiumą išmainę Robertas Štelmaheris, Uvis Helmanis, Arnis Vecvagaras.

Komisija išsirinko savo favoritą, pavesdama derėtis su juo LBS vadovybei, kurioje buvo prezidento pareigas ėjęs buvęs šalies ekonomikos ministras Ojaris Kehris ir generalinis sekretorius Edgaras Šnepas. Galiausiai prabėgus keturiems mėnesiems nuo paieškų pradžios kandidatą formaliai patvirtino LBS taryba.

Beje, A. Bagatskis nebuvo pirmas latvių pasirinkimas – prieš tai siūlymo treniruoti nacionalinę komandą atsisakė kitas praeityje žymus Latvijos krepšininkas Gundaras Vėtra.

Nepavykęs eksperimentas

Tuo metu situacija Ispanijoje iš dalies primena padėtį, susiklosčiusią Lietuvoje 2012 metais.

Po fiasko 2014-ųjų pasaulio čempionate, vykusiame būtent Ispanijoje, iš rinktinės trenerio posto su trenksmu atsistatydino Juanas Antonio Orenga. Krepšinio specialistas tapo atpirkimo ožiu dėl itin prasto rinktinės pasirodymo – nors buvo surinkusi beveik visas ryškiausias žvaigždes, Ispanija krito ketvirtfinalyje.

Svarstę beveik pusmetį, 2015-ųjų pavasarį ispanai pasirinko „seną gerą“ variantą – prie rinktinės vairo sugrįžo italas Sergio Scariolo, komandą sėkmingai treniravęs 2009-2012 m. Panašiai pasielgė ir lietuviai – po blankaus K. Kemzūros ekipos pasirodymo 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse, prie rinktinės vairo buvo sugrąžintas kadaise jai vadovavęs J. Kazlauskas.

Visgi daugiau paralelių su Lietuvos situacija Ispanijoje nebuvo.

Skirtingai nei lietuviai dabar, ispanai po J. A. Orengos pasitraukimo niekur neskubėjo – tik prabėgus 6 mėnesiams, kovo viduryje, tuometinis jos prezidentas Jose Luisas Saezas viešai pareiškė, kad „rinktinės treneris bus paskirtas balandžio mėnesį“.

Anot J. L. Saezo, federacija renkasi „tik iš kandidatų ispanų“, o žiniasklaidai atkapstyti pavyko vos vieną realesnio pretendento pavardę – juo buvo anksčiau S. Scariolo asistentu dirbęs Ricardas Casasas.

Visgi projektas „treneris ispanas“ įgyvendintas taip ir nebuvo. Netrukus portalas Marca.com paskleidė gandą, kad į rinktinę sugrįš S. Scariolo, kurį patvirtino ir J. L. Saezas. Nors derybos tarp abiejų šalių ir neužsibaigė balandį, kaip buvo planuota, gegužės pabaigoje viešai paskelbta apie patyrusio italo sugrįžimą. Kiti pretendentai taip ir liko neįvardinti, tačiau Ispanijos sporto bendruomenė pernelyg dėl to neprieštaravo – daugiausiai pergalių šalies istorijoje nuskynęs strategas, bendra nuomone, buvo tobulas pasirinkimas.

Neseniai Ispanijos krepšinio federacijoje įvyko rimtos permainos – iš J. L. Saezo prezidento pareigas perėmė Jorge Garbajosa. Bet pastarasis irgi yra didžiulis S. Scariolo darbo šalininkas.

„Darysime viską, kad S. Scariolo ir toliau vadovautų Ispanijos rinktinei“, – į jokias kalbas apie galimas permainas rinktinėje po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių nesileido

Absoliuti „monarchija“

Savo ruožtu, Italijos rinktinės ateitį savo rankose tvirtai sugniaužęs šios šalies krepšinio federacijos (FIP) prezidentas Gianni Petrucci, kuris yra ir nedidelio Tirėnų jūros pakrantėje įsikūrusio San Feličės miestelio meras.

71-erių veteraną galima vadinti tikru karjeros sporto funkcionieriumi. Aukštuose postuose G. Petrucci sukasi jau keturis dešimtmečius: iš pradžių dirbo FIP generaliniu sekretoriumi, vėliau tokias pačias pareigas ėjo Italijos futbolo federacijoje. 1992 metais jis grįžo į krepšinį ir buvo išrinktas FIP prezidentu, o 1999-aisiais dar labiau pakilo karjeros laiptais ir ėmėsi vadovauti Italijos olimpiniam komitetui.

G. Petrucci pastangomis kandidate surengti 2020 metų olimpines žaidynes tapo jo gimtoji Roma, o ne to paties siekusi Venecija. Bet skolų slegiamos šalies vyriausybė vėliau išgirdo proto balsą ir palaidojo sostinės kandidatūrą, o G. Petrucci 2013-aisiais dar kartą pasuko ienas atgal į krepšinį, pakeitęs legendinį Dino Meneghiną FIP prezidento kėdėje.

Būtent į G. Petrucci nukrypo visų žvilgsniai, kuomet 2015 metų lapkritį paskelbta apie nutrauktą ilgalaikę sutartį su Italijos rinktinės vairininku Simone Pianigiani.

Pastarasis gelbėti Apeninų pusiasalio krepšinio reputaciją ėmėsi 2009-aisiais, būdamas vos 40-ies. Perspektyvus ir modernus specialistas paveldėjo kartų kaitos nualintą komandą, net nesugebėjusią patekti į finalinį Europos čempionato etapą.

Nors pradžia buvo nelengva, S. Pianigiani pavyko suburti į NBA iškeliavusias naujosios kartos žvaigždes ir atkurti Italijos rinktinės galybę. Sėkmingą jo darbo atomazgą sugadino tik lietuviai, pernai po dramos Europos pirmenybių ketvirtfinalyje eliminavę italus iš kovos dėl medalių.

Vis dėlto komanda užsitarnavo paguodos prizą – galimybę kautis dėl olimpinio kelialapio papildomame atrankos turnyre.

Todėl dalis Italijos krepšinio apžvalgininkų suglumo, kuomet praėjus mėnesiui po Senojo žemyno čempionato S. Pianigiani tylomis buvo parodytos durys, o jo vietą užėmė 57-erių „krepšinio profesorius“

Svarstyta, kad S. Pianigiani atsirūgo prasti santykiai su federacijos prezidentu. Prisimintas ir Sienos „Montepaschi“ klubo, S. Pianigiani treniruoto 2006-2012 metais, mokesčių vengimo skandalas, dėl kurio specialistas esą dar gali turėti problemų su teisėsauga.

Žiniasklaidoje toks įvykių posūkis pramintas „itališkomis skyrybomis“, mat treneriui kaip kompensacija buvo pasiūlytas visų amžiaus grupių Italijos rinktinių „techninio konsultanto“ postas.

Vis dėlto labiausiai G. Petrucci išvengti karštesnių žiežirbų atsikratant nepageidaujamu rinktinės strategu padėjo E. Messinos pavardė. Pasitelkęs bene didžiausią Italijos krepšinio autoritetą, FIP prezidentas už jo nugaros pasislėpė nuo galimos kritikos. Net nepaisant to, jog E. Messinos vadovaujami italai nelaimėjo Turine vykusio olimpinės atrankos turnyro, lemiamame mače nusileidę kroatams.

Neseniai paaiškėjo, kad San Antonijaus „Spurs“ klubo vairininko Greggo Popovichiaus asistentas diriguos tautiečiams ir 2017 metų Europos čempionate.

Bando keisti federacijos veiklą

Rusijoje rinktinės vedlio klausimas šį sykį, bent jau vizualiai, buvo sprendžiamas labai demokratiškai, nors rinkimų nugalėtoją ir buvo galima nuspėti iš anksto.

Ilgą laiką skandalų purtytos Rusijos krepšinio federacijos (RFB) veikla gerokai nuskaidrėjo, kai jos prezidentu buvo paskirta ryškiausia šios šalies krepšinio žvaigždė, ilgus metus NBA lygoje žaidęs Andrejus Kirilenka. Jo pastangų dėka įvyko permainos federacijos vykdomajame komitete, teisinėn atsakomybėn patraukti didžiulių skolų pridarę buvę RFB vadovai, pats A. Kirilenka nevengia mandagiai bendrauti su žiniasklaida ir turi tvirtą nuomonę įvairiais klausimais.

Meistriškai – kad nebūtų pykčių ir kaltinimų šališkumu – A. Kirilenka suvadovavo ir renkant naują rinktinės strategą.

Kad rusams teks keisti vyriausiąjį rinktinės trenerį, aišku tapo iš karto po 2015-ųjų Europos krepšinio čempionato. Rugsėjo 5-20 d. keturiose Europos šalyse vykusiose pirmenybėse rusai net neįveikė grupės etapo. Nors oficialiai J. Pašutinas darbo neteko tik spalio 29 d., apie savo būsimą pasitraukimą žiniasklaidai jis pareiškė iš karto po nesėkmingo čempionato.

Pagal dabartinę sistemą, Rusijoje treneris renkamas dviem etapais. Visų pirma, galimus kandidatus atrenka ir federacijai pasiūlo trenerių taryba, o vėliau gautą informaciją savo ruožtu analizuoja ir su kandidatais bendrauja RFB vykdomasis komitetas.

Po žinios, kad J. Pašutinas pasitraukė, Rusijos žiniasklaidoje prasidėjo spekuliacijos, jog prie šalies rinktinės vairo gali stoti tuo metu Maskvos srities „Chimki“ vis dar sėkmingai vadovavęs R. Kurtinaitis. Kad trenerių taryba svarstė lietuvio kandidatūrą, užsiminė ir jos pirmininkas Stanislavas Jeriominas, tačiau R. Kurtinaitis tokio pasiūlymo atsisakė pats, pareiškęs, kad negalėtų suderinti darbo klube ir nacionalinėje komandoje.

Taigi, gruodžio 4-ąją trenerių taryba federacijai pasiūlė trijų trenerių kandidatūras, tarp kurių lietuvio pavardė nebefigūravo. Tai buvo rusai Sergejus Bazarevičius, Vasilijus Karasiovas ir italas Andrea Trinchieri. Pagrindiniu trenerių tarybos favoritu S. Jeriominas viešai įvardijo tuo metu be darbo buvusį S. Bazarevičių, jau spėjusį užsitarnauti rimto specialisto autoritetą savo darbu Samaros „Krasnyje Krylja“ (su vidutinio pajėgumo komanda du kartus laimėjo Rusijos taurę ir sykį – FIBA Iššūkio taurę) bei Krasnodaro „Lokomotiv“ ekipose.

Po penkių dienų, gruodžio 9-ąją, į žiniasklaidą kreipėsi A. Kirilenka, pareiškęs, kad vykdomojo komiteto atstovai asmeniškai susisieks su kiekvienu iš kandidatų, įvertins jų pačių norus ir galimybes treniruoti rinktinę. Nors S. Bazarevičius buvo laikomas aiškiu favoritu, pats A. Kirilenka bent jau viešai nieko neprotegavo ir nevengė komentuoti situacijos.

„Nemanau, kad kuris nors iš kandidatų šiuo metu yra favoritas. Yra trys specialistai, kurie nusipelno sulaukti tokio paties dėmesio – su jais ir bendrausime. O S. Bazarevičių favoritu įvardijo tik trenerių taryba. Sausio 20 d. vyks kitas vykdomojo komiteto posėdis – turime daugiau nei mėnesį laiko apsispręsti. Žinoma, visuomet norėtųsi turėti daugiau kandidatų, tačiau manau, kad trys rimtų specialistų pavardės – pakankamas skaičius žmonių, iš kurių galėtume išsirinkti“, – tuomet kalbėjo A. Kirilenka.

Po mėnesį vykusių pokalbių ir aptarimų, trenerių tarybos favoritas S. Bazarevičius sulaukė ir vykdomojo komiteto palaiminimo.

50-metis rusas 2016-ųjų sausio 20-ąją vienbalsiai buvo patvirtintas nauju vyriausiuoju rinktinės treneriu. Ir bent jau kol kas rusai su pasirinkimu neprašovė – S. Bazarevičiaus komanda užtikrintai įveikė Europos čempionato atranką ir dalyvaus kitų metų pirmenybėse.