Palikti nuošalyje: M.Pocius nori "išvalyti" galvą, L.Lekavičius - be žodžių (interviu)

Trečiadienį Lietuvos krepšinio lygos (LKL) vadovai sezono geriausiems išdalino prizus, o nacionalinės komandos strategas Jonas Kazlauskas – kvietimus į rinktinės stovyklą.

Vienas daugiausiai diskusijų sukėlusių trenerio sprendimų – palikti už borto pernai Europos vicečempionu tapusį įžaidėją Luką Lekavičių. 

Mantas Kalnietis Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse turės naują pavaduotoją. Vytenis Čižauskas, Šarūnas Vasiliauskas ir L. Lekavičius paeiliui buvo bandomi atsarginio rinktinės atakų organizatoriaus pareigose, bet nė vienas J. Kazlausko nesužavėjo.

Praėjusią vasarą drąsiu ir įžūliu žaidimu draugiškose rungtynėse žybtelėjęs debiutantas L. Lekavičius vyriausiajam treneriui nepaliko kitų išeičių – J. Kazlauskas įtraukė Kauno „Žalgirio“ atstovą į galutinę komandos sudėtį.

Bet Europos čempionate L. Lekavičius palaipsniui prarado specialisto pasitikėjimą ir kuo toliau, tuo daugiau laiko leisdavo atsarginių suolo gale. Per 8 sužaistas rungtynes jis beveik nepasižymėjo – vidutiniškai ant parketo bėgiodavo po 9 min., pelnydavo 0,6 taško ir atlikdavo 1,3 rezultatyvaus perdavimo.

Šis sezonas 21-erių šilališkiui buvo prastesnis nei praėjęs, ir antros progos L. Lekavičius nebesulaukė.

Trečiadienio vakarą greta Trakų vykusioje LKL čempionato pabaigtuvių ceremonijoje tylusis „Žalgirio“ gynėjas buvo dar santūresnis nei įprastai. Po renginio greitai pavakarieniavęs krepšininkas vengė žurnalistų dėmesio ir pasistengė kuo spėriau pasišalinti.

Krepšinis.lt paprašius komentaro, L. Lekavičius bendrauti atsisakė.

„Žinau, apie ką bus kalbama“, – galvą papurtė krepšininkas.

Į birželio 20 d. Palangoje prasidedančią stovyklą J. Kazlauskas pakvietė tris įžaidėjus: M. Kalnietį ir patirties nacionalinėje komandoje dar neturinčius Mindaugą Girdžiūną bei Vaidą Kariniauską.

Pradėti atakas taip pat gali Renaldas Seibutis ir Adas Juškevičius. Pastariesiems labiau įprastoje atakuojančio gynėjo pozicijoje dėl vietos rinktinės dvyliktuke dar konkuruos Artūras Milaknis ir Marius Grigonis.

Iš Kinijos, kur šiuo metu vieši J. Kazlauskas, atsiųstame kandidatų sąraše nėra Martyno Pociaus pavardės. Kaip ir L. Lekavičius, „Žalgirio“ gynėjas trenerio kvietimo nesulaukė.

2010 metų planetos pirmenybių bronzos medalio savininkas ir 2013 metų Europos vicečempionas rinktinėje rungtyniavo penkerius metus iš eilės, bet pernai buvo priverstas stabtelėti dėl traumos. Šiame sezone į Kauną sugrįžęs 30-metis krepšininkas priminė savo paties šešėlį, iš kurio lįsti ėmė tik LKL finišo tiesiojoje.

Su Krepšinis.lt M. Pocius kalbėjosi apie jos pabaigoje laukusį čempionų titulą, sunkiausius gyvenime metus ir miglotą ateitį.

– LKL aukso žiedai užbraukė „Žalgirio“ nesėkmes Eurolygoje ir Karaliaus Mindaugo taurės turnyre?

– Kabliukų ieškoti galima daug kur, nes sezonas buvo tikrai sunkus. Bet dienos gale esame čempionai, ir tai svarbiausia. Aišku, norėjome laimėti ir šalies taurę. Nebūtume pelnę šių žiedų, galėtume sakyti, kad viskas labai blogai. Vis dėlto pagrindinį tikslą pasiekėme.

– Atrodo, kad sezono pabaiga „Žalgiriui“ buvo pats lengviausias etapas – bent jau LKL atkrintamosiose varžybose jokio vargo nepatyrėte.

– Jeigu atvirai, manau, kad finale buvome geriausios formos. Aišku, viskas mums susidėliojo labai gražiai, labai padėjo stovykla Palangoje prieš pusfinalį. Be to, pirmą kartą per visą sezoną treneriai galėjo rinktis iš 14 žaidėjų – visi buvo sveiki ir pasiruošę. Bet lengva vis tiek nebuvo, nors iš šono tikrai galėjo pasirodyti kitaip.

– Ar skaudžiai dūrė žinia, kad nesate laukiamas rinktinės stovykloje?

– Žiūriu į tai racionaliai. Nėra visiškai jokių blogų jausmų, jokio pykčio. Man asmeniškai sezonas buvo žiauriai sunkus – visomis prasmėmis. Gal net geriau, kad dabar galėsiu ramiai pailsėti, išvalyti galvą. Nežinau, ar dar būčiau „pavežęs“ rinktinės stovyklą. Aišku, į kvietimą būčiau atsiliepęs bet kokiu atveju. Tačiau jo negavęs nesigraužiu, yra vertesnių už mane, pasirodžiusių sėkmingiau, galbūt ir sveikatos daugiau turinčių. Man jau ir sezono klube pakanka iki kaklo – juk esu operuotas septynis kartus.

– Dėl ko jums šis sezonas buvo toks sudėtingas – slėgė ir nelaimė šeimoje (sausį mirė sunkiai sirgusi M. Pociaus mama, – Krepšinis.lt)?

– Taip, gyvenime man buvo labai juodas ir sunkus periodas. Ko gero, šie metai buvo patys sunkiausi mano gyvenime. Daug kas susidėjo. Aikštėje gavau naują vaidmenį – visą sezoną žaidžiau lengvuoju krašto puolėju. Dariau tai, ko reikėjo komandai, bet nebuvo lengva. Tik finaluose sugrįžau į atakuojančio gynėjo poziciją – tuomet ir pats tvirčiau jaučiausi, ir sekėsi geriau, ir treneris labiau pasitikėjo.

– Kur galite atsidurti kitą sezoną?

– Apie tai dar nenoriu kalbėti, nes reikia pailsėti, pamąstyti. Tuomet reikės sėsti prie stalo su „Žalgirio“ vadovais ir kalbėtis. Mano sutartyje yra numatytas „pliusas“ (galimybė pratęsti kontraktą dar sezonui – Krepšinis.lt). Žiūrėsime, kaip ir sakiau, dabar labiausiai noriu išvalyti galvą.

– O „valymą“ suplanuoti nebus sunku įpratus prie kur kas trumpesnių atostogų?

– Manau, laisvalaikio planavimas tikrai nėra sunki užduotis. Kažkaip įstengsiu (juokiasi – Krepšinis.lt). Savaitgalį išvažiuoju atostogauti į užsienį, vėliau dar kiek pailsėsiu Lietuvoje, ir jau reikės pradėti po truputį sportuoti, kad organizmas visiškai neatprastų nuo krūvių.