Pranašystę išpildęs lapinas E.Ulanovas rinktinėje žada vykdyti bet kokius nurodymus

„Manau, kad jis gali rimtai kandidatuoti, o gal net ir į dvyliktuką patekti“, – dar lapkričio pabaigoje, kai Eurolygoje rinko vos po 2,4 taško, Edgaro Ulanovo galimybėmis praverti Lietuvos rinktinės duris neabejojo Kazys Maksvytis. Ir prabėgus beveik 8 mėnesiams pirmojo 24-erių metų krepšininko trenerio pranašystė išsipildė.

„Man tai nebuvo staigmena“, – patekęs į olimpinį dvyliktuką Krepšinis.lt prisipažino E. Ulanovas. 

Eurolygoje E. Ulanovas, nors aikštėje iš visų komandos draugų ir praleisdavo daugiausiai laiko, startavo vangokai. Bet trenerių pasitikėjimo jaunasis žaidėjas neprarado ir visu gražumu suspindėjo TOP-16 etape, kuomet per 14 mačų vidutiniškai pelnydavo net 12,1 taško. Negana to, per 28 minutes „auksinės kartos“ atstovas dar spėdavo atkovoti po 6 kamuolius ir atlikti po 1,7 rezultatyvaus perdavimo.

Tokio pasirodymo užteko įtikinti „Žalgirio“ direktorių Paulių Motiejūną, kuris nė nesulaukęs sezono finišo ant stalo Edgarui padėjo naują sutartį pagal formulę „2+1“. Ilgai negalvojęs kaunietis suraitė parašą, o vasarą pradėjo ne tik laimėdamas antrąjį iš eilės LKL čempiono žiedą, bet ir atsiimdamas labiausiai patobulėjusio lygos žaidėjo prizą. 

Toks buvusio Kauno krepšinio mokyklos auklėtinio progresas paliko įspūdį ir Jonui Kazlauskui, pakvietusiam juodadarbį puolėją į rinktinės stovyklą Palangoje.

„Edgaras yra kitoks žaidėjas – gali ir atakuoti, ir gintis, ir nugara sužaisti: jau nuo pat vaikystės buvo universalus. Iš senos kartos žaidėjų jį palyginčiau su Sergejumi Jovaiša (pravardė – gudrusis lapinas). Ilgos rankos, gali perimti kamuolį, bloką išrašyti – tik gal yra šiek tiek atletiškesnis“, – apie nuo mažų dienų auginto 198 cm ūgio kauniečio išskirtinius sugebėjimus pasakojo K. Maksvytis.

Savo universalumą žalgirietis jau įrodė ir šią vasarą. Kol nacionalinėje komandoje nebuvo pagrindinių žaidėjų, E. Ulanovas drąsiai ėmėsi iniciatyvos ir buvo nesustabdomas puolime – debiutinėse rungtynėse į Naujojos Zelandijos krepšį per 27 minutes įmetė net 16, o akistatoje prieš Tunisą per 23 minutes pelnė 10 taškų.

Vėliau jo minutės aikštėje mažėjo su kiekvienu maču, tačiau J. Kazlauskas jam vis tiek skirdavo specialių užduočių. Pavyzdžiui, dvikovoje prieš Ispaniją E. Ulanovas žaidė tik kiek mažiau nei 4 minutes, tačiau lemiamose atakose prieš įžaidėją Sergio Rodriguezą gynėsi būtent jis, o ne Mantas Kalnietis.

Trečioje pozicijoje jau ir taip turėdamas Mindaugą Kuzminską ir Joną Mačiulį bei dar į ją pasislinkti galintį Marių Grigonį, įvairiapusiškam Edgarui treneris vis tiek rado vietos olimpiniame dvyliktuke. Su juo „Žalgirio“ narys antradienio popietę išskrido į Malagą, o prieš lipdamas į lėktuvą mintimis pasidalijo su Krepšinis.lt. 

– Geriausias sezonas „Žalgiryje“, nauja sutartis ir rinktinės dvyliktukas. Geriausi karjeros metai?, – Krepšinis.lt paklausė E. Ulanovo.

– Taip, buvo geri metai: su „Žalgiriu“ laimėjome LKL, su rinktine važiuoju į olimpiadą... Bet dar anksti džiaugtis, nes olimpinėse žaidynėse laukia labai sunkus darbas, todėl galutinį įvertinimą bus galima pateikti tik po jų. Bet kalbant bendrai, tai tikrai: ir klubinis sezonas buvo geras, ir naują sutartį pasirašiau, ir į rinktinę patekau iš pirmo karto. Dabar tik reikia žiūrėti, kaip tie pirmi metai susiklostys.

– Tavo pozicijoje – iš tiesų didelė konkurencija. Ar pačiam buvo staigmena, kad važiuoji į Rio?

– Kai sulaukiau kvietimo į stovyklą, tikrai nesakiau, kad pabūsiu porą stovyklų ir važiuosiu namo. Dirbau tam, kad patekčiau ir giliai tikėjau, kad galiu tai pasiekti, todėl man tai nebuvo staigmena.

– Galbūt jau teko kalbėtis su treneriu apie vaidmenį komandoje?

– Labai daug apie tai nekalbėjome, bet patys matome, kokią gerą sudėtį turime, todėl ką treneris pasakys – tą ir darysiu. Minučių visi nori, visiems reikia žaisti, bet nereikia pamiršti, kad man tai pirma vasara su rinktine, todėl būsiu pasiruošęs bet kokiam scenarijui.

– O ko pats tikiesi iš pirmosios vasaros rinktinėje?

– Geros patirties. Nesvarbu, kokia ji bus, aš ją paimsiu kaip gerą patirtį ir stengsiuosi panaudoti ateityje.

– Teko kartu rungtyniauti su Artūru Milakniu, todėl jį pažįsti geriau nei kiti komandos draugai ar žurnalistai. Galbūt įsivaizduoji, kodėl jis nusprendė savo noru palikti rinktinę?

– Mums jis nieko nesakė, bet mes ir neprašėme jokio paaiškinimo. Žmogus priėmė sprendimą, kuris jam atrodė geriausias, todėl jam gailėtis ir dairytis atgal jau nebereikėtų. Manau, kad bet kam gali kažkas panašaus atsitikti: kai momentinį sprendimą priimi, nereikia gailėtis, o reikia žiūrėti į priekį.

– Tiek Jonas Kazlauskas, tiek Arvydas Sabonis po tokio žaidėjo pasirinkimo liko nustebę. O kaip į šį sprendimą reagavo krepšininkai?

– Nežinau, kaip kiti, bet aš jį normaliai priėmiau. Aš Artūrą suprantu ir palaikysiu, nes kiekvienas žmogus pats gali pasirinkti. Priėmęs tokį sprendimą jis mano priešu tikrai netaps.

– Vaidas Kariniauskas su jumis važiuoja kaip rezervinis žaidėjas. Ar nėra krepšininkų galvose psichologinio dirgiklio, kad reikėtų pasisaugoti, nes gavus traumą, gali ir olimpiada nuplaukti?

– Ne, tikrai nėra. Ir net nereikia apie tai galvoti, nes jei pradėsi save taupyti, tai bus dar prasčiau. Reikia tiesiog važiuoti ir žaisti, o nuo traumų niekas nėra apsaugotas – jeigu bus lemta, tai kažkas ir atsitiks. O jeigu ne – tai ne.