R.Kurtinaitis: apie "Chimki", "Lietkabelį", ateities planus ir kita (interviu)

Rimas Kurtinaitis patogiai įsitaisė pirmoje „Cido“ arenos eilėje ir ramiai be didesnių emocijų stebėjo Europos taurės akistatatą tarp Panevėžio „Lietkabelio“ ir Maskvos srities „Chimki“ ekipos.

Po dviejų kėlinių rezultatas švieslentėje pranašavo lengvą svečių pergalę: „Chimki“ pirmavo net 53:30.

Tačiau po pertraukos šeimininkai užkūrė pirtį ir ketvirtajame kėlinyje sumažino deficitą iki 5-ių taškų. Visgi, svečiai sėkmingiau sužaidė mačo pabaigą ir iškovojo pergalę 89:77.

Rungtynėmis 56-erių krepšinio sprecialistas R. Kurtinaitis neliko nusivylęs, o po mačo neskubėjo iš arenos, nepraleido progos arenos koridoriuose pasikalbėti su „Chimki“ klubo administracijos darbuotojais, žaidėjais.

Ryšiai su klubu nenutrukę, ir tai savaime suprantama. R. Kurtinaitis „Chimki“ ekipą treniravo net penkis sezonus. Klubo ir trenerio keliai išsiskyrė praėjusio pavasario pradžioje.

Sekunde.lt pakalbino R. Kurtinaitį apie paskutines „Lietkabelio“ namų rungtynes Europos taurėje, apie komandos šansus LKL čempionato finiše bei sentimentus Maskvos srities „Chimki“ klubui.

– Kokias emocijas sukėlė ir kokį įspūdį paliko šios rungtynės Panevėžyje? Ką pastebėjote savo akimis?

– Sakyčiau, „Lietkabeliui“ pritrūko energijos. Praktiškai prieš gerą parą Panevėžio ekipa turėjo tokias įtemptas rungtynes su Kauno „Žalgiriu“. Mačiau tą mačą, išeikvota daug energijos, nervų, didžiulė intriga iki pat pabaigos. Yra labai sunku greitai atsistatyti. Juo labiau „Lietkabelis“ nėra jauna komanda, broliai Lavrinovičiai turėję bėdų su nugara, gal dabar nėra taip paprasta greitai atsistatyti.

Bet komandai kovingumo netrūko. Jautėsi tas lietuviškas charakteris. Manau, jei būtų suvaldyta situacija pirmojo kėlinio pabaigoje ir antrojo ketvirčio antroje pusėje, viskas būtų paprasčiau.

Laimėti buvo labai sunku, bet vyrai kovojo. Juk vienu metu ekipas skyrė gal net 25 taškai, bet likus penkioms minutėms „Lietkabelio“ deficitas ištirpo iki 5 taškų (red. – 66:71). Įdėta labai daug pastangų. Aišku, kad laimėtum, būtų reikėję dar mažiausiai 10 taškų, tą buvo labai sunku padaryti, nes „Chimki“ – ne eilinė komanda.

Populiaru kalbėti apie komandų biudžetus, tačiau žaidžia ne biudžetai, o žmonės ir jų širdys.

Ne veltui atvažiavau į Panevėžį, krepšinis buvo gražus, pamatėme lietuvišką charakterį. „Žalgiris“ Eurolygoje taip pat nėra priskiriamas prie turtingesnių klubų, tačiau juos nugali.

„Lietkabelis“ žaidė gerai, bet paprasčiausiai trūko papildomos vienos dienos poilsio. Aš nežinau, kada buvo sudarinėjamas LKL tvarkaraštis, ar buvo galimybių nukelti mačą su „Žalgiriu“ į kitą dieną. Kaip matėme trečiadienį vakare, pirmadienio akistata buvo per arti Europos taurės mūšio.

– Penkerius metus treniravote Maskvos srities „Chimki“ ekipą, likę dar sentimentai šiam klubui?

– Na taip, vis vien čia likę daug draugų. Ir su Duško Ivanovičiumi susitikome, trumpai pasikalbėjome. Toks jau trenerių darbas – šiandien dirbi, rytoj vietoj tavęs kažkas kitas pluša. Nėra ko jaudintis. Tai yra dalis trenerio darbo.

Išlikome draugais su administracijos darbuotojais, su generaliniu direktoriumi Pavelu Astachovu, su žaidėjais. Visgi, penkis metus dirbau šiame klube. Nesvarbu, kaip, kur pasisuka gyvenimai, draugystė turi išlikti.

Nesvarbu, kad mes atkūrėme Nepriklausomybę, atsiskyrėme nuo Tarybų Sąjungos, 1988-ųjų olimpiniai čempionai susitinkame, nėra jokio skirtumo, kad vienas rusas, kitas kazachas, trečias lietuvis. Manau, su „Chimki“ man pavyko išlaikyti draugiškus santykius.

– Nežinau kiek progų šį sezoną turėjote stebėti „Lietkabelio“ rungtynes, kokį įspūdį jums palieka Panevėžio komanda?

– Stebėjau nemažai rungtynių, įskaitant ir sezono atidarymo mačą su „Žalgiriu“, čia taip pat laimėjo panevėžiečiai.

Gerai žaidžia komanda, man patinka, svarbu išvengti traumų. Man patinka Simas Galdikas, žaidžia su širdimi, didžiule jėga, vyriškai. Taip ir turi žaisti krepšininkas.

Žinau Mindaugo Lukauskio galimybes, jis galėtų didesnį indėlį įnešti į komandos žaidimą. Buvo tikrai keletas rungtynių, kur jis parodė savo veidą.

Kalbant apie organizaciją, „Lietkabelio“ vadas puikus, verslininkų daug, meras šalia. Vadinasi, klubas savo darbą, kurį turi atlikti, dirba. O klubo vadovų svarbiausia užduotis – užtikrinti biudžetą, jį surinkti, o visa kita paliekama treneriui ir komandai.

„Lietkabelyje“ struktūra yra gera. Na, trečiadienį arena nebuvo pilna, bet LKL pirmenybių mūšiuose su lyderiais ji dažnai būna užpildyta. Viskas teisinga linkme.

– Ar nėra keista tai, kad atvyko vienas galingiausių ir turtingiausių Europos klubų, Maskvos srities „Chimki“, o „Lietkabelio“ sirgaliai mieliau renkasi vietinio fronto kovas?

– Aš nežinau, kiek kainuoja bilietai. Gal ne visiems yra galimybių kas dvi dienas eiti į krepšinį.

Kitas dalykas – „Žalgirį“ visi nori pamatyti. Čia ne tik Panevėžio problema. Pamenu, kai žaidžiau Madrido „Real“ klube (red. past. – 1993-1995 m.), mače su „Estudiantes“ ar „Barcelona“ komandomis, žiūrovų susirinkdavo žymiai daugiau, nei rungtyniaujant tuometinėje Eurolygoje.

Kai kurie žmonės gal labiau domisi vietinio čempionato peripetijomis. Be to, mačas vyko savaitės viduryje. Jei žaistų savaitgalį ar penktadienio vakare, galbūt žmonių būtų kur kas daugiau.

Šiemet turbūt pirmas sezonas, kai „Lietkabelis“ į areną sutraukia tūkstančius žmonių. Duok dieve, kad nebūtų paskutinis. Žinoma, visada pergalės prijaukina žiūrovus.

Jei tu pralaimėsi, gali mautis iš kelnių, bet žiūrovų neprikviesi. „Lietkabelis“ žaidžia gerai, tą atspindi žiūrovų kiekis per rungtynes.

– LKL čempionate šiuo metu „Lietkabelis“ žengia antroje vietoje, ar matote šią komandą LKL finale?

– Dar anksti apie tai kalbėti, yra daug faktorių, kurių nei treneris, nei klubo vadovybė nekontroliuoja. Komandos pulsą gali keisti traumos. Iki atkrintamųjų yra daug laiko. Žinoma, aikštės pranašumas yra gerai. Bet viskas prieš akis.

Kolega Antanas Sireika kažkada yra pasakęs, kad nesvarbu kaip komanda atrodo gruodžio mėnesį, svarbu, kaip ji žais balandį ar gegužę. Dabar „Lietkabelis“ žaidžia puikiai, reikia šią formą išlaikyti, nepavargti. Dažnai komandos neišlaiko tos 10-ies mėnesių rungtynių įtampos. Pažiūrėsime pavasarį.

Daug kas priklauso nuo treniruočių proceso planavimo ir nuo žaidėjų sveikatos.

– Kokie jūsų asmeniniai planai, gal turite jau kažkokių pasiūlymų?

– Ne, niekur neskubu. Mėgaujuosi aktyviu poilsiu, žvejoju, medžioju, auginu anūkus, be nervų žiūriu krepšinį, o ne kaip treneris, pajuodęs nuo įtampos. Kai manęs paklausia už ką sergu, atsakau – už gražų sportą. Puikiai miegu, tai viskas, ko reikia šiai dienai.