S.Babrauskas: "Galbūt manęs daug kas nemėgsta, bet nelabai kreipiu dėmesį"

Banguotai šį sezoną rungtyniaujančios Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komandos kapitonas Steponas Babrauskas emocingai išgyvena ekipos pralaimėjimus.

31-erių metų 197 cm ūgio krepšininkas pripažįsta, jog po nesėkmių jam sunkiai sekasi užmigti, o peržiūrėjęs epizodų pakartojimus plaka save dėl padarytų klaidų.

„Po pralaimėjimo miegu 3-4 valandas, nes negaliu užmigti. Dabar iš karto atsiranda vaizdo įrašai, įsijungi pakartojimą. Kuomet žiūri, dar pagalvoji apie tą ar tą. Gerai, jog tos rungtynės yra vienos po kitų.

Kai laimi, viskas atrodo gerai, bet kada pralaimi mažu skirtumu, tada pažiūri, ko nepadarei, kur suklydau. Geriau pralaimėti 20-30 taškų skirtumu ir žinoti, jog grybas buvai. Kai laimi, tai mažiau būna tos kritikos“, – oficialiai komandos svetainei „bcpienozvaigzdes.lt“ sakė krepšinio maniaku save įvardijantis S.Babrauskas.

Sezoną be komandos pradėjęs ir kiek vėliau prie „Pieno žvaigždžių“ prisijungęs krepšininkas šiuo metu demonstruoja puikius statistinius rodiklius.

S.Babrauskas „Tete-a-Tete Casino-LKL“ čempionate per pastarąsias septynerias iš aštuonerių rungtynių pelnė dviženklį taškų skaičių, o paskutiniame FIBA Europos taurės turnyro ture apskritai sužaidė geriausią sezono mačą pelnydamas 25 taškus ir surinkdamas 28 naudingumo balus.

Apie tai, laiką Vilniaus „Lietuvos ryte“, emocijas ir dar daugiau žaidėjas kalbėjo su oficialia komandos svetaine „bcpienozvaigzdes.lt“.

– Stepai, daug metų buvote „Lietuvos ryto“ kapitonas, todėl pačiam lyderio vaidmuo nėra naujiena, ar ne? – „bcpienozvaigzdes.lt“ paklausė S.Babrauskas.

– Nieko naujo man. Tik man galbūt sunkiau, kai partneriai yra kitokie nei aš. Reikia atrasti naujų dalykų. Anksčiau žaisdavau su geresniais krepšininkais ir tada aš būdavau vidutinio lygio. Kartais aš supykstu ant komandos žaidėjų, bet po to pagalvoji, jog tai patirties stoka. Tačiau einame į priekį bei tarpusavio supratimas gerėja.

– Ar pačiam keista būti vyriausiu komandos žaidėju?

– Iš dalies taip, nes, pavyzdžiui, praėjusį sezoną Turkijoje buvo daug vyresnių žaidėjų – 35-erių ar 36-erių metų amžiaus. Šiais metais tokių žmonių čia nėra, man dar tik 31-eri, aš nesu toks senas ir esu vyriausiais. Kartais pagalvoji, jog kažkam tik 23-eji ir mus daug skiria. Bet viskas yra gerai, gerai sutariame. Galbūt mūsų pomėgiai skiriasi, tačiau aš jau turiu vaikus ir galiu papasakoti kitokių dalykų, apie kuriuos jie dar tik galvoja.

– Su kuriuos žaidėju daugiausiai bendraujate už aikštelės ribų?

– Nežinau, su visais. Kiti mane vadina atsiskyrusiu, kadangi gyvenu toliausiai nuo visų, miesto gale, prie miško. Neišskirčiau nei vieno komandos draugo, su kuriuo praleidžiu daugiau laiko nei su kitais. Valgau tai su vienu, tai su kitu. Virtuvės namie neturiu, tad man reikia vis kažkur pavalgyti (juokiasi) ar kažką susirasti kartu. Aišku, aš pats moku darytis valgyti, bet šiemet ilsiuosi nuo to. Mano šeima liko gyventi Vilniuje, aišku, atvažiuoja kartais. Per atostogas pasiimu sūnų, pasibūname dviese kartu, jam patinka, viskas atrodo kitaip.

– Jūsų buvę komandos draugai, Artūras Jomantas, Martynas Gecevičius, Donatas Zavackas, su kuriais „Lietuvos ryte“ iškovojote skambiausias pergales, dabar išsibarstę po visur. Ar palaikote ryšį?

– Taip, pasikalbame. Jie – geri vyrukai, visada atsimeni tuos pergalingus laikus. Tikrai gerai sueidavome, su visais pasiskambiname ar susitinkame. Gaila, jog paskutiniais metais „Lietuvos ryte“ mums nepasisekė, nors turėjome tikrą gerą komandą, bet teko žaisti dėl trečiosios vietos LKL. Susirašinėjam tiek su Omaru Cooku, tiek su Juanu Palaciosu.

– Kai kurie iš jų pasižymėdavo ypatingu kovingumu. Kiek yra svarbus toks charakteris?

– Kuomet komandoje buvo D.Zavackas, A.Jomantas, mes treniruodavomės beveik iki muštynių, kartais net tekdavo mus stabdyti. Azarto būdavo tiek daug, jog nė vienas nenusileisdavome. Žinote, kur Donatas yra nemėgstamas, tačiau su juo yra maloniausia žaisti, kadangi jis niekada nenusileisdavo ir kovodavo iki pabaigos.

– Sakoma, jog yra tokių žaidėjų, prieš kuriuos nemėgsti žaisti, bet mėgsti juos, kai jie yra tavo komandoje.

– Tiek su D.Zavacku, tiek su A.Jomantu buvo malonu žaisti. Mūsų nemėgdavo Kaune, tačiau mes esame laimėję ir pasiekę savo tikslus. Nelabai būdavo įdomu, kas ką šneka.

– Ar pats galėtumėte priskirti save prie tokių žaidėjų, kuriuos smagiau turėti savo komandoje, o ne priešininkų?

– Nežinau, galbūt manęs daug kas nemėgsta, bet aš nelabai kreipiu dėmesį. Man svarbu mano komanda, mano draugai. Savoje komandoje su visais sutariu, o su varžovais tai nepradėsi bučiuotis. Kiekvienas uždirba ir žaidžia už savo komandą. Tų nešvariausių žaidėjų yra pilna, tik kai kurie yra labiau akcentuojami ir išskiriami. Komandos viduje niekada neturiu problemų.

– Ar pačiam dabar sunku žaisti aikštėje prieš A.Jomantą ar D.Zavacką?

– Donatas yra ne mano pozicijos žaidėjas, o su Artūru tenka pasistumdyti. Nėra lengva su juo, jis – fiziškai stiprus ir turi tokių savo kozirių. Mes vienas kitą pažįstame, todėl galbūt sunkiau vienas kitą nustebinti. Septyneri metai praleisti kartu, dar žaidžiant vienas prieš kitą treniruotėse. Sunku nustebinti kažkuo, bet bandome vis dar kiekvieną kartą.

– Į Pasvalį įsibėgėjus sezonui atvyko ir Dovydas Redikas. Kaip jis įsiliejo į komandą?

– Dovydas turi susikoncentruoti vienam dalykui. Nei aš jam tėvas, nei aš turiu jį vedžioti. Jam yra pakankamai daug metų, pas jį daug kas įvyko bei pats turi susigalvoti, ką daryti. Čia – jo gyvenimas, D.Redikas turi paskutinį šansą. Manau, kad nereikia būti tėvu ir jam sakyti tai. Šansą gavo, jeigu pats supras, tai supras, jei nesupras, tai nesupras. Jo kaip šuniukio gi nevedžiosi. Suaugęs vyras ir kiekvienas padaro klaidų, kokių jau jis padarė, tai jau padarė. Turi visus šansus ir viskas yra jo rankose.

– Ar treneriai prašo, jog jaunesniems pasakytum kokį žodį?

– Gal ramina, nes aš nemėgstu pralaimėti. Kai įsiplieskiu, kai pradedu rėkti ant jų ir ten dar ką nors, tai galbūt kartais jau per daug pasikarščiuoju, bet galvoju, jog taip reikia ir kad mums to trūksta. Paskui atsiprašau visų (juokiasi). Nemėgstu pralaimėti, tad galbūt tai ir įvyksta. Truputį pasikarščiuoju, tačiau, manau, jie mane supranta. Užteks mums pralaiminėti. Turime rėmėjus, miestą, valdžią ir turime atidirbti tuos pinigus, kokius mes juos ir begautume.

– Pačiam šis sezonas – sunkiausias karjeroje?

– Taip. Aš jį pradėjau vėliau, kadangi turėjau problemų. Man pradžia buvo sunkesnė, tačiau dabar jau kokus du mėnesius esu geroje fizinėje formoje. Pradžioje gal trūko mano indėlio, o dabar nežinau, reikia eiti ir klausti vadovų, ar jie patenkinti. Jei nemetu daug taškų, patariu kitiems. Su treneriu randame bendrą kalbą, viskas gerai.

– Ar metams bėgant išmokstate valdyti savo emocijas?

– Galbūt kažkiek vis ramiau, bet nemanau. Neišeina, aš turiu išsikrauti. Nemėgstu pralaimėti, teisėjų švilpukai gali būti man visi neteisūs, galiu ginčytis. Dabar gal ramiau.

– Ar grįžęs namuose ilgai galvojate apie rungtynes, ypatingai, jei pralaimėjote?

– Taip, po pralaimėjimo miegu 3-4 valandas, nes negaliu užmigti. Dabar iš karto atsiranda vaizdo įrašai, įsijungi pakartojimą. Kuomet žiūri, dar pagalvoji apie tą ar tą. Gerai, jog tos rungtynės yra vienos po kitų. Kai laimi, viskas atrodo gerai, bet kada pralaimi mažu skirtumu, tada pažiūri, ko nepadarei, kur suklydau. Geriau pralaimėti 20-30 taškų skirtumu ir žinoti, jog grybas buvai. Kai laimi, tai mažiau būna tos kritikos.

– Gal ir šeimai ramiau, kai nemato jūsų pikto?

– Po rungtynių grįžti, tai vaikai jau miega. Tada vienas atsisėdi, apgalvoji, bet tuomet vėlai nueini miegoti, vaikai pažadina, negali išsimiegoti, nes pasiilgę. Namuose aš ramus, galbūt kaip tik vaikai nuramina, jie dar to nesupranta. Aišku, sūnus tai supranta, juokiasi „ką ir vėl pralaimėjai?“, „Pieno žvaigždės“ silpnos“.

– Ar save pavadintumėte krepšinio maniaku?

– Taip, Pasvalyje turiu palydovinę televiziją ir be krepšinio daugiau nieko nežiūriu. VTB Vieningoji lyga, Eurolyga, Europos taurė ir viską iš eilės. NBA reikia žiūrėti nuo atkrintamųjų varžybų, kada jie rimčiau pradeda žaisti. Dabar jie žaidžia tik kaip gausis. Jeigu nespėji kažko pažiūrėti, būna kartojimai. Vien krepšinį težiūriu, žmona pyksta nuolat. Aš gyvenu juo. Po rungtynių pasiskambinu su vienu ar kitu draugu, pasijuokiu.

– Tokie žaidėjai, kaip jūs – savotiška krepšinio enciklopedija, kadangi ne visi tiek daug domisi. 

– Na taip, aš galiu pasakyti, kas žaidė, kur ir kaip. Labai daug nepasakysiu, bet pagrindinius dalykus jo. Galbūt FIBA Europos taurės turnyre pažįstamų ne per daugiausiai, bet žaidėme su Zagrebo „Cibona“ susitikau žinomus.

– Vienas tokių maniakų ir jūsų bičiulis, Šarūnas Jasikevičius, tapo treneriu. Veikiausiai paties tai nenustebino nei kiek.

– Ne, manau, reikia palinkėti jam sėkmės ir su tuo susitvarkys. Turi daug patirties, žaidęs pas geriausius trenerius, pats turi, ką pasakyti ir parodyti dar. Viskas bus gerai. Manau, jog pasiruošęs jis tam. Pasveikinau Šarūną su tuo paprastai.

– Ar pats įsivaizduojate save treneriu?

– Dar negalvoju apie tai kažkaip. Nežinau, gal. Dar anksti apie tai galvoti.